Neperdedant galima sakyti – visa, kas gero lieka mumyse, yra išsaugota ir perteikta mūsų tėvų ir dar daugiau – mūsų motinų, nes jos su savo vaiku bendrauja nuo lopšelio iki paauglystės metų ir dar ilgiau. Dėl to šeima yra ta aplinka, kuri įskiepija mums kalbą, kultūrines ir visokias kitokias apeigas bei tradicijas. Jeigu šeima suirusi, suirusia tampa ir vaiko bei paauglio pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Tai ypač pasakytina apie tokias bendrabūvio kategorijas, kaip teisingumas, ištikimybė, gailestis, užuojauta, meilė ir kitos.
Aš turiu omeny žemaičių kalbą. Pabrėžiu ne tarmę, o kalbą, kurią jau yra pripažinę tarptautinės Wikipedijos enciklopedijos iniciatoriai ir suteikę žemaičių kalbai visas reikalingas tarptautines kalbos regalijas.
Tie žemaičiai ir ta Žemaitija su savo kalba – Lietuvai tarsi graužiantis krislas akyje. Pagalvokit, vietoj to, kad vienytis, žemaičiai kelia tokias nepopuliarias idėjas, kaip skirtingumas, atskirybė ir nori jas įtvirtinti kalbos ir kitais aspektais. Kur tai matyta, kur girdėta, kai reikia susitelkti, kai reikia vienytis? Ar mum neužtenka bendrinės kalbos, „bendrinių“ papročių ir tradicijų?
Iš tikrųjų tie „bendriniai“ dalykai, tas kolchoziškumo raugas mums yra padaręs ne tik gero, bet ir blogo, nebepataisomo. Mes su etninėmis Lietuvos žmonių grupėmis esame pasielgę taip, kaip sovietmečiu su gražiais ir vingiuotais Lietuvos upeliūkščiais, kai pavertėme juos beveidžiais ir beveidžiais mažaisiais „Volga – Donas“ kanalais. Mes buvome susižavėję greitu vandens nutekėjimu pavasarį ir vasarą, ir nepastebėjome, kad kai kur nuseko mūsų ežerai ir šuliniai, išdžiūvo durpynai ir sužėlė juose neįbrendami dilgėlynai, kartais įsisukęs vėjas gainioja juodų dulkių debesis ir oras tampa labai užterštas. Žinoma, padidėjo derlingumas, bet ne vien juo žmonės gyvi. Juk netrūksta mums duonos, nors hektarų hektarai nedirbamos ir dirvonuojančios žemės dabar Lietuvoje – kiek tik nori. Galvoju, jeigu etnoso dvasios būtų daugiau mūsų Seime, jis taip pat žmonių atžvilgiu būtų daug priimtinesnis ir artimesnis, nes dabartinės „bendro“ pobūdžio partijos yra tiek išsigimusios, atitrūkusios nuo žmonių ir nuo tautos etnoso, kad toliau eiti nebėra kur.
Kalba, apskritai imant, nėra apolitiškas dalykas. Tos „bendrinės“ kalbos pagrindą, kaip besisuktume, sudaro žmonių etninių grupių kalba ir dėl to ignoruoti kalbos ištakas ir kamieną iš kurio ji formavosi, yra absurdiškas dalykas ir obskurantizmas. Ypač kai tas daroma pusiau prievartiniu būdu (neskiriant tam nė trupučio centralizuotų lėšų, ignoruojant etninių mažumų kalbos rašybos dalykus ir t.t.).
Dabar yra atėjęs tas laikas, kai po visų ir visokių priespaudų atgimsta ne tik etninė arealų kultūra, papročiai, bet ir kalbos.
Su pačia gyvąja žemaičių kalba kol kas bėdos lyg ir nėra, nes ji lopšiuose motinų dainomis ir žodžiais išsupama, išsaugoma ir platinama vaikų pirmuose žodžiuose, posakiuose, mintyse, šių įvaizdžių dėka ir bendraujama. Tęsiasi tai iki mokyklos metų, iki pasiruošimo eiti į mokyklą. Nuo šio momento vaikui liepiama užmiršti tėvų kalbą, mokytis bendrinės, anglų, vokiečių ar kurios kitos kalbos, tik jokiu būdu ne žemaičių. Nieko niekas neaiškina iš kur ta žemaičių kalba atsirado, kaip rašyti žemaitiškus žodžius, kaip jie kirčiuojami, kokia yra šios kalbos fonetika ir morfologija. Manau, kad toks elgesys prigimtinės kalbos atžvilgiu yra nusikalstamas ir netoleruotinas. Ateis laikas, kai „šaukštai bus jau po pietų“, „dievažysimės“ ir kalbėsime – kokie kvaili buvome, kad neišsaugojome ir niekinome tą archajišką kalbą, bet nieko jau nebesugražinsime, istoriniai ir visuomeniniai procesai atgal niekada negrįžta.
Kalbu apie tai ne iš „lubų“, o iš karčios patirties, nes esu išleidęs keletą knygų parašytų žemaičių kalba, mačiau kaip platinamas ir kokio skaitytojų palaikymo susilaukia žemaitišką kalbą toleruojantis „Žemaičių žemės“ žurnalas. Tiesa jis tokiu skambiu pavadinimu pakrikštytas, bet žemaitiška kalba parašytų straipsnių ir kitko čia ne per daugiausia. Tai ir suprantama, nes žemaitiškai parašytą tekstą kiekvienam mūsų skaityti sunkiau. Nekalbu jau apie rašymą. Kas nori taip rašyti, tų dalykų turi mokytis „nuo pirmos klasės“. Tokių daug neatsiranda. Kai aš ruošiau spaudai žemaitiška kalba parašytas knygeles, ne vienas patyręs literatas protino mane: „Be reikalo stengies, niekas tavo knygelių neskaitys.“ Turiu pasakyti – jie buvo teisūs.
Ir vis dėl to, ir vis dėl to – ir tokioje aplinkoje atsiranda mokyklose mokytojų, bibliotekų ir kultūros darbuotojų, kurie ne tik gerbia žemaičių kalbą, bet ir kaip įmanydami ją populiarina, atgaivina, tarsi suteikia jai naują gyvenimą. Tai tik atskiri proveržiai ir daugiausia žemaitiškuose rajonuose, bet ir tai jau šis tas, jau žingsnelis į atgijimą.
Štai Skuodo rajono viešosios bibliotekos direktorius J. Grušas, prisidedant Skuodo savivaldybei, kitoms visuomeninėms organizacijoms, jau nebe pirmus metus organizuoja žemaitiškos kūrybos ir žemaitiškų skaitymų konkursus, plečia dalyvių ratą, skatina geriausiai pasirodžiusius. Galima sakyti, kad tie renginiai yra žemaičių kalbos šventės, kuriose ne tik įteikiamos dovanos, bet atliekamos žemaitiškos ir liaudies dainos, deklamuojama, šokama, įtraukiant į tą veiklą ir pagyvenusius, ir jaunimą, ir vaikus. Š.m. spalio 28 d. Skuodo meno mokyklos salėje vyko jau ketvirtojo Respublikinio konkurso „Kuriame žemaitiškai“ baigiamasis renginys. Susirinko gausus literatų, kuriančių žemaitiškai, būrys iš visos Lietuvos: Vilniaus, Raseinių, Marijampolės bei aplinkinių rajonų. Taip pat buvo atvykę Klaipėdos, Palangos, Gargždų, Raseinių, Plungės, Rietavo viešųjų bibliotekų vadovai pasižiūrėti renginio bei pasisemti patirties, puoselėjant žemaitiškumą.
Renginį, muzikiniu pasveikinimu pradėjo Skuodo meno mokyklos mokytojai. Po to įdomiai pynėsi kalbos, sveikinimai, bei laureatų pagal amžiaus grupes, apdovanojimai. Iš viso konkurse dalyvavo 27 kūrėjai. Kūrinius vertino komisija: Šiaulių universiteto prorektorius, žemaičių gramatikos sudarytojas Juozas Pabrėža; žurnalistė, Klaipėdos „Žemaičių alkieriaus“ motinėlė Janina Zvonkuvienė; poetas, septynių literatūrinių respublikinių premijų laureatas Stasys Jonauskas. Susitikimą vedė literatė, laikraščio „Mūsų žodis“ redaktorė Dalia Zabitienė.
Ta proga Konkurso sumanytojas Skuodo savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Jonas Grušas padėkojo visiems konkurso dalyviams, rėmėjams ir pristatė išleistą visų šio konkurso dalyvių kūrinių ištraukų rinktinę „Koram žemaitėška.“
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jolija
Sukurta: 2011-11-04 19:45:20
Straipsnelis kiek didaktiškas ir ataskaitiškas, su tokiu gerbėjų savo kalbai vargu pritrauksi, o visokiuose renginiuose dažnai skamba nenatūraliai suprimityvinta žemaičių kalba. Kad žmonės negalvotų, jog tai primityvų kalba, tai aš kartais imuosi kokių "akcijų", pvz.,važiuojam Vilniuj troleibusu, kalbam žemaitiškai apie Dostojevskį ir paslapčiom stebim aplinkinių reakciją.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2011-11-04 18:41:51
nors esu gryna aukštaitė, bet pritariu šioms mintims, nes mano pats geriausias studijų metų draugas buvo žemaitis, poetas iš Šaukėnų Rimantas Kasparas. Ar dar kas jį prisimena? Po to pažinau ir daugiau šaunių žemaičių, todėl man ši kalba yra graži... laikykitės