Švelnus rudeninis vėjas nešė keistą kvapą. Saldi vanilė, cinamonas, kažkas seniai patirta ir užmiršta. Pageltę lapai, krisdami nuo medžių šakų, šoko paskutinį gyvenimo šokį. Senas parkas skendo lapų sūkuriuos, kuriuos sukeldavo įsismarkavęs ruduo.
- Klausyk, jau pusė dienos čia sėdi.
- Tai kas, kad sėdžiu?
- Nieko, sėdėk, kad nori. Man tai kas.
Moteris toliau grėbė lapus, o jis sedėjo paskendęs mintyse. Lyg būtų kažkur toli, kitame pasaulyje, o gal laike...
Dar vienas ruduo, dar ir dar... ar kada nors baigsis tas ratas, tie burtai, kurie neleidžia jam numirti. Ir jei tik galėtų gauti trupinėlį laimės. Et, bet jam tiek per daug, kur jis dės tą trupinėlį? Juk jis laimingas, nes sėdi prie upės, pro jį bėga visos dienos, o jis vis sėdi ir sėdi, dabar jam laikas nebeegzistuoja.
- Tai ką, dienas leidi parke?
- O kas daugiau belieka tokiame amžiuje...
- Taigi taigi, ramu čia, gera.
- Aš ir taip sakau.
Jo vienatvę sutrikdė vyriškis, pagal jį – dar visai jaunas, pačiame jėgų žydėjime, keistokos išvaizdos – ilgais plaukais, kelinta diena neskusta barzda, rudu paltu, kuris šlavė žemę, o rankoje pastoviai sukiojo mažą lazdelę... Keistuolis, ką čia bepridursi. Ir dar toks familiarus, kas kreipiasi į vyresnį žmogų „tu“?
- Tai pasakok, kaip sekasi, kas naujasnio ar viskas po senovei?
- Kaip gi čia seksis, sėdžiu, va, ir džiaugiuosi gamta.
- Taigi, reikia pasidžiaugti. Bet parkas tuščias, kur tie žmonės visi pasidėjo?
- Darbuose, visi dirba, skuba, nėra kada čia sedėti, tik toks pensininkas kaip aš  teužklysta.
- Aha, nesidžiaugia žmonės tuo rudeniu nors tu ką!
- O kuo čia džiaugtis? Šalta, šlapia, kitą dieną žiūrėk ir nosies negali iš namų iškišti.
- Bet šiandien visai gerai, ar ne?
- Gerai, kaip gi nebus gerai, saulytė tik šildo, va ir sėdžiu čia jau pusė dienos.
Šalia šio vyriškio jis jautėsi keistai. Kalba taip, tarsi būtų senas pažįstamas. O dar tos skvarbios ir gilios akys, regis, peršviečia sielą, ir žvelgia taip lyg viską žinotų, lyg būtų pasaulio valdovas. Jis norėjo atsistoti ir nueiti, bet vis tik pasiliko.
Ir vėl pakilo švelnus vėjas, nešdamas vanilės ir cinamono kvapą. Medžių lapai sujudo, ėmė šnabždėtis, vėjas dar labiau įsismarkavo. Mažas stebuklas, kurių pilnas gyvenimas, tik ne visus pastebime. O lapai laimingi, regis, girdi jų juoką, kaip maži vaikai krykštauja, džiaugiasi, nors tai ir paskutinės gyvenimo akimirkos. Ir su tuo švelniu, gal šiek tiek stebuklingu vėju, jo nosį, mintis, širdį, sielą pasiekė tas saldus, bet jau seniai pamirštas kvapas.
Ta pati upė, tas pats šiltas ruduo. Ji sėdėjo  įmerkusi kojas į vis dar šiltą vandenį, o jis, praeidamas pro šalį, negalėjo atitraukti akių. Atsisėdo netoli, taip, kad galėtų ją stebėti. O ji nekreipė dėmesio, džiaugėsi saulės spinduliais, bėgiojančiais kūnu ir vandeniu, kuris skalavo pavargusias pėdas. Jis negalėjo tverti savame kailyje, reikėjo ką nors daryti, pasakyti, o jeigu ims ir nueis...
- Atsiprašau, panele, jūsų sijonas labai gražus...
- Ačiū, jūs labai malonus...
- Ar galiu prie jūsų prisėsti?
- Žinoma.
Jis taip pat įmerkė kojas į vis dar šiltą rudeninį upės vandenį. Kelios akimirkos nejaukios tylos, tačiau pokalbis greitai užsimezgė. Apie viską ir apie nieką. Kaip paprastai nutinka. Galiausiai jis pakvietė ją kavos, nors iš pradžių atsisakinėjo, sutiko.
Tas stebuklingas ryšys, keistas ir nepaaiškinamas, protu niekaip nesuvokiamas. Kaip jis ją mylėjo, pametė galvą, kiekvieną akimirką ji buvo jo mintyse, širdyje, sieloje... Ak taip, tai ji kvepėjo vanile ir cinamonu... Bet po metų ji išvyko mokytis ir jis daugiau jos nebematė. Nors iš pradžių rašė laiškus, bet...kaip koks kvailys susitaikė jos išvažiavimu, susirado kitą...o vėliau dar kitą...
Kaži, jei būtų neišleidęs, jei būtų ir toliau rašęs laiškus, aplankęs...ar dabar čia sedėtų? Vargu...
- Graži merga buvo, a?
- Nesupratau? Kokia merga?
- Nagi ta tavo Emilija.
Tas keistas vyras vis dar sedėjo šalia ir sukinėjo savo gelsvą lazdelę į visas puses. Kas jis per vienas? Iš kur jis žino apie Emiliją?
- Apie kokią Emiliją kalbate?
- Apie tą pačią...
- Iš kur jūs žinote?
- O, ko tik aš nežinau...
Jis sutriko. Kaip čia dabar elgtis su tuo žmogumi, jei jau jis tiek daug žino... Bet iš kur?
- Gerai jau gerai, palieku tave ramybėje.
Tyliai, nepastebimai, taip kaip ir atėjo, tas vyriškis pasišalino, o jis liko vienas toliau džiaugtis saule. Tik tas vanilės ir cinamono kvapas niekaip nedingo.
Vėl pakilo rudeninis vėjas ir lapai kaip pašėlę ėmė šokti, krykštauti... Senas, kažkada seniai patirtas jausmas aplankė jo širdį. Šiek tiek apsisuko galva, matyt, metas keliauti namo. Atsistojo, o aplink jį lapai ėmė suktis, šėlti, galėjai girdėti jų juoką. Jis žengė žingsnį, kitą. Dar labiau susisuko galva. Ir tas kvapas, cinamonas, vanilė...dar vienas žingsnis...
Ir vėl upė. Ir vėl ruduo. Ji sėdi ant upės kranto, įmerkusi kojas į vis dar šiltą vandenį. O jis ir vėl negali atitraukti nuo jos akių...