Kažkada mėgau rudenį. Tuomet patikdavo ilgi, tamsūs vakarai, kai turėdavau daug laisvo laiko skaityti knygas ar piešti, klausantis muzikos. Tačiau palaipsniui, bėgant metams, ruduo į mano gyvenimą įslinkdavo tarsi koks pranašas, įkyriai kalbantis savas tiesas. Ryškūs, įvairiaspalviai gamtovaizdžiai, iš lėto, bet užtikrintai virstantys pilkais, niūriais ir apmirusiais, versdavo susimąstyti apie pabaigą. Pabaigą to, kas gyva ir teikia gyvenimą. Tik jei gamtoje ne viskas baigiasi, o atsinaujina, atėjus pavasariui, tai regėdamas savas pabaigas, pavasarių nebemačiau. Suprantama, kad savo gyvenimo rudenį mačiau tik vieną, nenumaldomai artėjantį, pirmąjį ir paskutinį. Tą primindavo kiekvienas naujas ruduo už lango. Štai kodėl, pasirodžius pirmai gelsvai sruogai žalioje lapijoje, apnikdavo niūrios mintys.
Nepamenu, kokios mintys viešpatavo mano galvoje tą vakarą, kai nusprendžiau pasivaikščioti parke. Kaip nemėgau rudens, taip nežavėjo ir rudeninis parkas tiek, kiek jis galėtų kerėti, sukaupęs savyje turtingą paletę įvairiaspalvio žavesio. Mieliau ten eidavau vasarą. Patogiai įsitaisydavau liepos šešėlyje, ant minkštos žolės, tarp aukštų, vėjo glostomų, smilgų. Skaitydamas knygą ar tingiai spoksodamas į tvenkinio vandenį, galėdavau išbūti ištisas valandas. Tuomet puikiai pailsėdavau.
Išėjau pro duris, turėdamas vienintelį tikslą: atgaivinti nuo darbų ir rūpesčių išvargusias smegenis. Šis vakaras tam tiko. Nors ir rudeninis, jis buvo šiltas, saulėtas. Dauguma, vaikštinėjančių po parką, vedžiojo savo šunis ir pažinojo vieni kitus, o ir nepažįstami persimesdavo keliais sakiniais. Aš neturėjau nei šuns, nei šunelio, bet nesijaučiau svetimas šioje savotiškoje bendruomenėje. Tik tą vakarą nenorėjau nieko sutikti, tuo labiau kalbėtis. Norėjau būti paprasčiausiu stebėtoju, pamiršęs savus rūpesčius ir neaptarinėjantis svetimų. Vaikštinėjau jau saulei besileidžiant, nors dar pakankamai šviečiant pro ryškiai geltonus lapus ir juodus kamienus. Parke buvo nemažai žmonių. Didžioji dalis vaikštinėjo pagrindiniu taku, tad stengiausi greičiau prieiti pirmąjį takelį ir pasukti į kairiąją parko pusę. Netoli posūkio nesusilaikiau ir stabtelėjau, pastebėjęs vaikus. Jie, užmiršę viską pasaulyje, lakstė vandens pakraščiu ir gaudė mažas žuveles, kuriomis tirštai pripildė keletą indų. Pamokiau juos ką daryti, kad laimikis ilgiau išgyventų. Jie per daug nesiklausė, o aš nenorėjau būti įkyrus, todėl patraukiau toliau. Kai priėjau takelį ir norėjau sukti kairėn, į parko gilumą,  pastebėjau artėjančią moterį. Ją dažnai matydavau. Grakšti, mėgstanti ilgus, žemę siekiančius drabužius, dailiai sušukavusi žilus, sniego baltumo plaukus, visuomet pasitempusi ir maloni. Ji vedžiodavo rusvos spalvos mažą šunelį ir taip gracingai su juo praeidavo, kad mintyse ją praminiau „dama su šuneliu“. Kaip ir visuomet, ji nusišypsojo ir pirmoji pasisveikino. Moteris mėgo trumpam šnektelėti, bet šį kartą,  mandagiai linktelėjęs, paskubėjau pasislėpti medžių šešėliuose.
Kairiosios parko pusės nemėgau, visuomet pasirinkdavau dešiniąją, kur prie vandens augo mano pamėgtoji liepa. Tačiau šį kartą, nesuvokdamas kodėl, pasirinkau kitą kelią. Ėjau ir vis tramdžiau save, kad neskubėčiau, o dairyčiausi ir gerčiau į save kuo daugiau spalvingojo grožio.  Priėjau laukymę ir sustojau. Pasukau veidą į besileidžiančią saulę. Priešais mane driekėsi pieva. Tai buvo nemažas plotas sudžiūvusios, rusvos, peraugusių smilgų žolės. Pirštais suspaudžiau vieną stiebelį, lengvai perlūžo. Trapi, apšiurusi, lengvai pažeidžiama žolė. Jau niekam nereikalinga, kurią neapsikentusi ir praktiška ranka būtų seniai nušienavusi, o gal ir sudeginusi. Pastebėjau, kad niekas per daug čia neužklysta, netgi šunys mieliau renkasi takelį, tempdami paskui save šeimininkus.
Vieniša, niekam jau neįdomi pieva, stirksojo tarp manęs ir besileidžiančios saulės. Tačiau tą akimirką šis pasmerktas kampelis buvo kitoks. Jis kerėjo mane, stabdydamas skubančias kojas, įpročio genamas, nešančias į svarbesnius tikslus. Tuo pat metu kažkas neapčiuopiamo viduje labai švelniai siūlė nurimti, pasilikti čia, šioje vietoje ir stebėti.  Aš pasidaviau…  Pasidaviau sudžiūvusios žolės kerams. Švelnios, pailgos burbuolės, saulės šviesoje tarsi apsipūkavę, švytėjo rusvu auksu. Traukiau akimis į save jų spindesį ir perduodamą šilumą. Kuo daugiau žiūrėjau, tuo įtaigiau jos lepino mane savo grožiu. Atrodė, kad pagaliau surado tą keistuolį, kuriam gali pasekti savo pasaką. Įsiklausiau. Pajutau, kad kažką turiu išgirsti, kažką suprasti. Jau įeidamas į parką, žvelgdamas prieš saulę, pastebėjau keistus vabaliukų pulkelius. Šioje vietoje jų buvo ypatingai daug ir panašėjo į spindinčias smilteles, gelsvai žibančias žiežirbas. Susibūrę į atskiras grupeles, vienas po kito kilo ir leidosi, sukdamiesi, raitydami kilpas ir sudarydami daugybę judančių ratų visoje pievoje. Atrodė, kad susiliesdami su žole, degančia ir auksu švytinčia, jie kažką paima ir kelia aukštyn, po to vėl leidžiasi ir taip - pakaitomis. Visą tą laiką jie nepaliovė judėti, spindėdami saulėje, sukdami ratus, žavėdami ir skleisdami paslapties kerus.
- Jie šoka...
Aš krūptelėjau, bet neatsigręžiau, nors balsas buvo girdėtas.
- Gal tai paskutinis jų šokis. Jie tikriausiai to nežino, o gal vis dėl to  nujaučia, kad artėja šalčiai ir tai paskutinės jų dienos.
Dabar balsą jau pažinau. „Dama su šuneliu“ stovėjo man už nugaros. Atsisukęs pamačiau, kad neapsirikau. Ji tyrinėjo akimis saulės nušviestą pievą.
- Tačiau jie vis tiek šoka, - išsprūdo man pusbalsiu, bet ji išgirdo ir nusišypsojusi linktelėjo galva.
Kurį laiką tylėdami stebėjome paslaptingąjį šokį, kiekvienas pasinėręs į save. Nežinau, kiek laiko praėjo, kiek minčių, tarsi srovenantis vanduo, keitė viena kitą, plaudamos ir skalaudamos apsunkusias smegenis. Didelei mano nuostabai, staiga pagavau save besišypsantį. Ne, ne ta protinga ir siaura šypsena, bet plačia, vaikiška, kokia jau seniai lankė mano veidą. Pajutau, kad šviežia, dar neapdorotų minčių srovė, nors ir neatradusi tinkamiausių žodžių, nori išsiveržti laukan.
- Ačiū, jums..., - spėjau ištarti, kol atsigręžiau ir pamačiau, kad stoviu vienas.