Šiąnakt virvę vijau kaip bėglė - iš paklodės.
Daugiaaukštėj vienatvėj jaučiuos užrakinta.
Neklusni egzistencija sargšunį lodė.
Sparčiai keičias pasaulis. Nelaisvė nekinta.
Sapnavau, kad pabėgau, bet pamečiau kryptį,
O tada vėl grįžau į tamsius labirintus,
Kuriuose nėr langų, nepavyks pamatyti,
Kiek bėgimas šis trunka - ar temsta,ar švinta.
Kur man dingt? Nei kaltės, nei prisiekusių teismo,
Anei progos išlįsti pro kunigo ausį,
Tik pelėsiais apglitęs gyvenimo geismas.
Nemiegu. Tarp sapnų ir tikrovės blaškausi.
O ryte atrandu jau paklodę suvytą,
Daugiaaukštę vienatvę prižiūrintį sargą,
Jau paruošusį pavalkus man pakinkyti
Po bemiegės nakties į nepabaigtus darbus.
Aš kalta - susitaikiau, kad laimė pražuvo,
Nelipau savo noru į gedulo laužą.
Tad turiu ankštą karcerį - nuosavą kūną,
Iš kurio nepabėgu, tik braižau ir laužau.
Sargas regi many išprotėjusią kalę,
Kurios gyvastį trokšta pykčiu pažaboti.
Mes - du vargšai. Nė vienas nei norim, nei galim
Tą paklodę išviję į guolį pakloti.