Į kūną ruduo jau smelkias,
pritapinėdamas grindis,
palikdamas dėmes po kiekvienos pėdos,
ieškodamas kelių į sėkmę,
kuri jau nepasikartos...

O gražiausias jo motyvas,
kai meta vystančius lapus.
Ir smelkias tada lapkritis negyvas
į atokiausius sielos kampus.

Ruduo – neprognozuojamas metų laikas.
Kai kam gal meilė, gal klasta.
Ir taip skirtinga rudenio ranka
kartais paduoda netektį staiga...