Jis dar turėjo pusvalandį. Įsijungė kompiuterį. Skype.  O – Elena prisijungusi! O gal ji net ne Elena? Internete galima susikurti gyvenimus, galima atrodyti tokiu, kokiu norėtumei būti savo slapčiausiose svajonėse. Keista, tačiau jam neatrodė, kad Elena apsimetinėtų. Juk jau per kamerą matė ją pačią. Vidutinio amžiaus, malonaus veido moteriškė. Balsas irgi nieko sau. Tačiau tos akys – ypatingos, žalsvai mėlynos. O gal tai tik perdavimo iškraipytos spalvos?
Na jis taip pat  Elenai neapsimetinėjo supermenu. Moteris puikiai galėjo įžvelgti jo retėjančias garbanas. Tik vieno dalyko jis nenorėjo atskleisti. Kol kas. Jie pažįstami tik mėnesį. „Labas“,– parašė jis. „Sveikas.“ „Ar galiu paskambinti?“ „Gali.“
– Įsijunk video vaizdą. Noriu matyti tave.
– Negaliu. Ką tik išsiploviau galvą. Atrodau kaip šlapia višta.
Jis taip norėjo pasakyti, kad ta Elena jam miela net ir su šlapiausiais plaukais, kad jau ėmė priprasti prie jos, ir to bijo, nes... Tiek jau to. Negalima per daug leistis į jausmus.
– Na, jei nenori, tai ir nesirodyk. O mane ar matai?
– Taip, matau. Žinai, ką aš dabar darau? Ar ką nors jauti?
– Mmm. Lyg ir nieko. O ką?
– Pirštais glostau tavo veidą. Jis man atrodo toks pavargęs...
– Oho...Elena...
– Ką?
– A, nieko.
– Man atrodo, kad tu jautiesi vienišas. Niekada nepasakoji apie savo šeimą. Apie žmoną, vaikus.
Po perkūnais. Reikia greičiau ką nors sumanyti.
– Nenoriu apie tai kalbėti.
– O aš nenoriu tavęs atitraukti nuo šeimos. Jau nebetinku į meilužes. Niekada nebetiksiu.– Elena tyliai, nesmagiai nusijuokė.
– Elena. Nėra jokios šeimos.
– Kaip nėra? Praeitą kartą minėjai, kad turi žmoną ir du vaikus.
Viešpatie, ko jis dar tada prišnekėjo?
– Elena, – jam kažkaip kimo balsas, – tikrai nėra jokios šeimos. Tai tik mano fantazija. Aš – visiškas viengungis.
– Senbernis?
– Gali ir taip pavadinti, jei nori.
– O gal tu dabar fantazuoji? Gal visa mūsų trumputė pažintis – vien miražas? Ką tu žinai apie mane?
– Žinau, kad tu – puiki moteris, kad tau nelengva gyventi su tuo... alkoholiku.
– Jis – ne alkoholikas, jis – nelaimingas ir jam reikia mano pagalbos...
Elena jam buvo pasakojusi apie savo vyrą po insulto. Galima sakyti, dėl to vyro jie ir susipažino, kai Elena apsirikusi paskambino jam, o ne į kliniką. Jau tada jam iš karto norėjosi griežtai prisistatyti, tačiau jis kažkaip nutylėjo ir pažadėjo Elenai tuoj pat surasti teisingą klinikos numerį. Surado. Nuo to ir viskas prasidėjo...
– Aukoji jam savo gyvenimą...
– Mes visi kažką aukojam. Atiduodam ir ne visada gaunam.
– Iš tavęs aš daug gaunu.
– Tikrai? Ačiū už gerą žodį.
Kaip jam norėjosi pasakyti Elenai visą tiesą – kad gera kalbėtis su ja, kad gal net norėtų susitikti, nes kartais jaučiasi toks vienišas. Greitai ateis ruduo, neramų vėjuotą vakarą šaka, kaip koks vaiduoklis brazdins jo langą. Reikėtų apipjaustyti tuos medžius....
– Ar jauti, Elena, kad jau greit – ruduo?
– Pas mus jo dar nelabai jaučiasi. Nors lapai jau gelsta. Tokios gražios dienos...Vaiskios.
– Ruduo visada ateina nejučia. Tik brūkšt savo teptuku – ir pakinta visos spalvos.
– Tu gal dailininkas?
– Ne, aš... Aš – romantikas.
– Ir verslininkų būna romantikų?
Jėzau. Kad tik nepaklaustų apie verslą. Nors ir apie tai gebėtų meluoti. Tačiau kas iš to melo? Gal vis dėlto reikia pasakyti visą tiesą? Kai kurioms moterims tai gal net patiktų? Tačiau Elenai... kažin? Iš karto pakistų jų bendravimas, o jis to labai nenorėjo. Iki soties gana to, kaip su juo kalba kiti. Vemti norisi nuo dirbtinumo, nuo padlaižiavimo. O dabar jie šnekėdavosi apie ką tik panorėję. Kartais – ilgokai, kartais – trumpai. Tačiau jis jau laukdavo tų pokalbių...
– Na, ko nutilai?
– Elena, noriu paklausti...
– Oi, mane šaukia... Turiu eiti
Tikrai jis išgirdo duslų vyrišką balsą ir kažko pasidarė taip negera.
– Gerai. Iki.
– Atia. Nepyk.
Jis taip norėjo pasakyti, jog jai irgi pirštais glostytų veidą... Tik veidą. Daugiau gal sau neleistų? Nežinia... Tačiau gana sėdėti prie kompo. Išjungė. Atsikėlė, persirengė, išėjo. Tik dabar pamatė, kiek jau prikritę lapų... reikės sugrėbti... Nepastebėjo, kaip vienas margas peršviečiamas lapelis prilipo prie jo juodos sutanos. Kunigas Nerimantas neskubėdamas ėjo į bažnyčią.

...Elena grįžo prie kompiuterio dar kurį laiką  naršė po internetą. Skaitinėjo paskutines naujienas. Norėjo negalvoti apie jį. Kodėl nepasako jam visos tiesos? Kam pradėjo tą draugystę? Kažkoks keistas verslininkas, kuris nenori  girtis savo verslu. Tos jo pavargusios, geros akys....Pasakys, vėliau viską atskleis, kad žmogus nieko iš jos nelauktų ir nesitikėtų. Papasakos apie tą siaubingą avariją, po kurios vyras iš vis liko ant lovos, o ji dar juda – invalido vežimėlyje. Video kamerą Elena buvo nustačiusi taip, kad matytųsi tik jos veidas. Ji išjungė kompiuterį ir privažiavo prie lango. Lietaus debesų fone lyg auksiniai švytėjo pageltę medžiai...