Užklojo lapai taką į tenai – iš kur negrįžtama,
Kiekvienas laiptas vis žemyn, žemyn,
Kur vardą perskaitai gerai pažįstamą,
Deja, dabar iškaltą akmeny.

Gėlių tiek daug, tiktai ruduo dosnesnis,
Juoda žemelė šviečia jo rūbu,
Žvelgi ir lyg daraisi pats ramesnis,
Tikėdamas šiuo apklotu šiltu.

Kada esi aukštai, juk laiptų neskaičiuoji,
Manai, kad skirta šimtas ir galbūt daugiau,
Leki galvotrūkčiais, o kai staiga sustoji,
Nustebęs pamatai, kad visa baigias jau.

Gerai, kai laiptuose išlieka ryškios pėdos,
Ne, ne nuo batų purvinų, bet nuo darbų,
Kuriuos minėt vaikaičiams bus ne gėda
Ne tik per Vėlines tau tariamu žodžiu.

Nueinam laiptais – metais vis po vieną,
Kaskart sustojame, kur jau kiti,
Pavargę nuo gyvenimo smiltelėj miega,
Palikę tau kaip niekad mylimi.