Nėra daugiau tokių beržų,
kaip tėviškės sodyboj,
ne auksu tviska, o rugių spalva.
Ir rudeniniai vėjai – mano broliai –
pašvilpaudami lekia virš Žiemgalos laukų.

Nėra daugiau tokios upelės – Audruvės – pasaulyj,
atspindinčios padangę, lygumas, miškus...
Ir paukščiai čia ne čiulba – šneka
visiems gerai suprantama tarme.

Vėl įsidienojus saulė kyla raudonu kupolu dangaus.
Palinkus obelėlė obuolius dalina
visiems, sugrįžusiems namo.