...Pirmoji šalna žnaibė...taip, ne tik dar žydinčius žiedus, raudonuojančius jurginus ir klevo lapus. Labiausia žnaibė širdį. Ji žinojo: jis rudeniop planavo palikti šalį. Nesakė, kur keliaus. Tik nuolat kartojo: nebėra man čia vietos. Akys kalbėjo , lyg aidas iš gelmės...nebėra...nebėra tų, kuriuos mylėjo...Ji norėjo rėkti: o kaip gi aš. Bet tas gelmės aidas kartojo: gal, tu dar neišmokai mylėt, tu dar nežinai, kas yra meilė. Nedrįso ... gal tikrai nemoka, nežino...
    O ruduo įsibėgėjo. Su šalna ir vėjai šalti pasirodė. Tokie negailestingi. Lyg užkariautojai. Naikino visą vasaros turtą...be gailesčio. Ir laikas be gailesčio nešė valandas kažkur...ten jo neliks...ten laukimas, lyg ledas užšaldys jo alsavimą, akių gelmes ir jo neviltį. Nesugrąžint...
Lapai lyg atgyvenos tapo irgi nebereikalingi. Sumerkti lietaus, jie prarado spalvas. Juos šlavė, grėbė ir vežė. Kažkur, kur niekas negrįžta.
    Vieną rytą, pašto dėžutėj ji aptiko jo laišką. Ant atvirutės, su upe plaukiančia balta ramune, buvo paskubom išvedžioti keli sakiniai:  Išvažiavau, nepyk, negalėjau matyt tavo atsisveikinimo ašarų. Tu manęs nelauk, kurk savo gyvenimą.
...
     Laikė sustingusi atvirutę ir skaitė vėl ir vėl...nelauk, kurk savo gyvenimą...
Tur būt taip ir būtų likusi stovėti, jei ne vaikų būrys, skubantis į mokyklą...neišmokai mylėti...pažadino iš sąstingio pažirę stiklo šukių garsai. Dar neišsigaivaliojęs žmogysta, su maišeliu rankose parvirto, susipainiojus kojoms, o tušti buteliai laiptais nubildėjo žemyn...

     Praslinko lakritis, gruodis, artinosi Naujieji metai. Aplinkui visi čiauškėjo apie šventes, dovanas. Ji nelaukė švenčių. Draugai...jie nutolo, nublanko...mintys vis klajojo apie jį. Jokios žinutės. Nebuvo pas ką ir pasiteirauti...
Netruko laikas šuoliuodamas ir pavasarį atnešti. Žiema praėjo lyg sapnas. Darbas - namai. Laukimas, ašaros. Ji gailėjo ne savęs,- jo. Jis lyg paukštis, blaškomas audros,išskrido nežinion...
Darbas gelbėjo. Užsimiršdavo trumpam. Arbatos pertraukėlių metu bendradarbės čiauškėjo apie naujas pažintis.
Internetines. Dabar labai populiari priemonė kunkuliuojančius jausmus išlieti su ,,svetimais\" - lyg tarp kitko , prabėgom, pafliurtuojant...kai kurios pasakojo netgi apie labai įdomias pažintis.
- O tu, ar neieškai internetinių draugų?
Lyg iš miegų pažadino kreipimasis į ją pačią. Ir čia negalėjo pabėgt nuo savų minčių, klajojo kažkur...spėliojo kur jis, kaip jis...
- Ne, o ne...man nerūpi...
-Tai nerūpint, užsikabini - kvatojo draugės. Va žiūrėk, mūsų pavyzdingoji šeimos saugotoja,- negali atsiginti, kaip prie jos, kaip prie medaus visi...Tik pajuokauja, o jau ir užkibęs kas...moka ji...

    Pavasaris plyšo žydėjimais. Visais kvapais ir žalumais užgožė mintis. Rodos tyčiojosi iš jos. Viliojo grožiu, palikdamas vienatvei.
    Viena vakarą ji prisėdo prie kompiuterio ir prisiregistravo pažinčių tarnyboj. Buvo tas pats, kad tik nors trumpam pabėgt nuo minčių apie jį, laukimą...Pasiskelbė, kad ieško užkietėjusio vienišio, kuris norėtų pasidalint savo mintimis, kas gero toje vienatvėje. Nelabai tikėjosi, kad kas norės dalintis tuo, kas pačiam reikalinga...Bet...netikėtumas...iš kart atsirado vienas toks, pasivadinęs save - Ruduo...nelabai kalbus, bet...po truputį, kiekvieną vakarą mezgėsi pokalbis...dalinimasis vienatve. Vakarai pasidarė ne tokie ilgi ir vieniši. Kažkur buvo vienišius Ruduo, kuris skūpiai, bet dalinosi...buvimu...Ir jai buvo gana to dalinimosi... pasijuto pildanti savo vienatvės indą tuo kitu vienatvės karčiu eliksyru. Aišku, Ruduo kalbėjo, kad jam taip geriau, kad jis nenori skaudint kitų savo meile vienatvei. Bet toji vienatvė po truputėlį vis dažniau ir dažniau kažkur prapuldavo. Jau būdavo vakarų, kai iki sutemų abu dalindavosi atodūsiais apie dienos įspūdžius. Tiesa, abu neprasitarė apie savo asmeninio gyvenimo detales, net nežinojo kur gyvena, kokiam mieste...gal ir nereikėjo žinot.
    Po truputėlį mintys apie tą, išvykusį mažiau pradėjo skaudėti. Juk ir šis buvo kažkuo panašus į tą, palikusį ją. Ji apsiprato. Juk žmonės ir savu noru pasirenka vienatvę.
Vieną vakarą netikėtai aptiko, kad naujasis jos draugas, gal ne visai draugas, greičiau pasidalintojas - prapuolė. Jo vardas irgi išnyko...Ruduo...dingo Ruduo.
    Dvigubas palikimas ją visiškai paskandino mintyse, svarstymuose. Dažnai užsigalvojusią bandė blaškyti bendradarbės. Jos nesijuokė, nesišaipė, tik norėjo  pagelbėti. Kai kurios kvietė kartu į įvairius renginius, vakarėlius. Neatsikalbinėdavo, eidavo - kur pakviesta, bet vis mintyse skęstanti. Ir niekas nesugebėjo padėti pamiršti to pirmojo, kurį antrasis - Ruduo - tik atkartojo...jie buvo panašūs.

    Praslinko dar vieni metai...ir dar vieni. Gyvenimas lyg ir buvo užpildytas. Baigė dailės kursus. Vakarais tapė. Jos darbus vertino draugės. Piešiniai buvo paklausūs, nes turėjo paslaptį. Vienatvės paslaptį. Kaip žinia visiems ji nesvetima, vienu ar kitu gyvenimo periodu aplanko visus. Tat ir tapyti darbai rasdavo savo šeimininką. Internete ir, ne tik, rengė parodas. Sekėsi. Gyrė ir prašė vis dar ir dar tapyti. Žmonės aplink keitėsi, sutiko daug nuostabių ir įdomių, bet - širdis priklausė vienam.
    Kartą, lyg kažką nujausdama ji atidarė savo senojo elektroninio pašto dėžutę, tų išsiskyrimo laikų, kai bendravo su vienišium Rudeniu . Ji aptiko trumpą laiškutį. Rašė Ruduo... prieš kelias dienas. Klausė kur ji gyvena, kokiam mieste. Lyg juokais užsiminė, tikriausiai Kaune - pačioj Lietuvos širdy, kurgi daugiau gali būti ta, palietusi ir suvirpinusi širdį. Ta, kuri domėjosi jo vienišu pasauliu. Ruduo - jis buvo tarsi nematomas lynas, jungiantis ją su TUO- išvykusiu. Ji džiaugėsi. Taip - pirmąkart pasijuto atrasta, o ne palikta. Daug nesitikėdama, pusiau juokais parašė:
Rudenėli, juk dabar vasaros pabaiga, dar anksti tau pasirodyt.... Ir daugiau nieko. Nei klausė, nei žadėjo. Bet širdis suvirpėjo. Ir vėl atgijo ilgesys jaunystės draugo, to kuris išvažiavo neatsisveikinęs. Nepyko, nes suprato. Kaip galėtų? Juk buvo tik draugė, o tikroji meilė - kita... žuvo piktų žmonių prapuldyta. Jo tėvai seniai buvo mirę. Nieks nelaikė čia. O ji, kas ji? Ji, tik gera jaunystės pokalbių draugė. Jis tikriausiai net nežinojo, kad buvo įkritęs į jos širdį. Mylėjo tik savąją Saulę. Su jos išėjimu gyvenimas čia jam tarsi pasibaigė...

Kitą dieną vėl gavo Rudens laišką. Kupiną netikėto jausmo ir prašymo susitikt. Rašė, kad jam tiks bet kur ir bet kada. Kur tik ji palieps.
Dvigubas netikėtumas sutrikdė. Ko jau ko, o jausmo ir dar ilgesio, prašymo susitikt - nesitikėjo. Ruduo jai buvo vienatvės simbolis. Tiesa, dar priminė jos išvykusį - jos meilę... Ilgai nesvarstė. Buvo labai smalsu. Atsakė šmaikščiu sutikimu:
Rudenėli, kas atsitiko, vienatvės nebemyli? Skubi vasarai nepasibaigus pasirodyt. Bet jei jau taip skubi, aš lauksiu tavęs 13 dieną, 13 valandą ant 13 suoliuko, Laisvės alėjoj. Tiesa, suoliukus skaičiuok nuo Soboro... aš laikysiu nemažą stačiakampį paketą. Smalsu pamatyt vienatvės gerbėją.
Ir neparašė net miesto pavadinimo. Tai buvo tarsi spėlionė. Bet, pasvarsčius - susitikimo vieta ir laikas buvo gana tiksliai išsakyti. A...taip... didžiulis paketas,- ji pasiims pirmą nutapytą paveikslą. Vienatvės šaltinio pradžią. Ruduo didžiąja dalim prie tapymo buvo prisidėjęs. Jo įtakoj susidomėjo piešimu, tat sumanė padovanot jam - kaip simbolį.
...Tą pačią dieną, kai išsiuntė sutikimą, gavo ir trumpą patvirtinimą: Lauk - aš būsiu su raudonų rožių puokšte.
Pirmą kart jausmuose pradėjo kilti audra. Ne, ne nerami, o žadanti lietų ir vaivorykštę. Vilties ir meilės dvelksmas...ir tikėjimo...pasitikėjimo...Kažkodėl nebuvo nė lašelio baimės. Ruduo - jai buvo ilgas periodas laukimo...Vienatvė ir laukimas, kažkas labai pažįstama ir sava...
   Ji atėjo penkiom minutėm anksčiau. Atsisėdo ant suolelio, pasidėjo paketą ir norėdama brūkštelt krentančią plaukų sruogą, palenkusi galvą iš kairės pusės išvydo artėjantį, plačia šypsena besišypsantį, solidžiai nusiteikusį, su raudona rožių puokšte savo jaunystės pasiilgtą draugą...