Kai dar tikėjau, kai degiau ir plaikstės nuo to spragsėjimo
Sušilusiais rytais grakštieji  žodžiai, skraidantys virš žemės
Ir mes tokie nesutepti melais, nepažeisti net praeities pavėsių,
Sustoję prie nedegančios šviesos, žibintinės nakties plevėsos –
Be jokių kėslų, be jokios naudos, nei kiek išskirtinai neapsirengę,
Be lagaminų, veislinių šunų, tiesiog abu gyvent nepasirengę,
Bet tokie ramūs ir tikri kartu,,,,,,,,,
Nejaugi tam, kad vis norėčiau liesti užgesusius tikėjimo  degėsius.