virsta dūmais ir dūžiais
senom fotografijom motinos rankose
pasilieka smėlynuose
kirtyje mėlyno vėjo

jie tokie negyventi
bedieviai
vos spėję lūpas suvilgyt
vos vos prisilietę prie žemės

jie tik gimė
nespėjo užaugt, tik paseno
balti smilkiniai, raukšlės, randai
butaforija
fiktyvūs ženklai (ne)gyvenimo

ar mudu iš jų?
iš tų, kur nespėja
kuriems duota lygiai naktis
šaltą žiemą, lygiai akimirka
prieš parskrendant paukščiams
lygiai du žingsniai
užšąlusiom kojom

jie taip arti
tie visi negyventi, nespėję
arba mes esam jie

vos apsiveju rankom kaklą
vos mėginu priverst atsimerkt
tavo paukščių plunksnom
apkaišiotos akys ir burnos
iškošia sunkiai, pro aimanas
„nespėjai ir tu“