Keista, bet iš netvarkingo čiaupo monotoniškai lašantis vanduo - šių lašų susilietimo garsas su metalinės, seniai nevalytos, kriauklės paviršiumi apytuščio kambario tyloje buvo itin stiprus - nenervino, netrikdė vyriškio, sėdinčio už kambario viduryje stovinčio masyvaus stalo. Murzinos, seniai geltonos spalvos raštų žaismą praradusios staltiesės apskurę galai nelygiomis bangomis kabojo stalo pakraščiuose, tarsi bylojantys apie sustingusį už stalo sėdinčio vyro gyvenimą.
     Ašarų ežeruose paskendęs jo žvilgsnis lėtai slinko kambario erdve, čiupinėdamas senus baldelius, glostydamas  neremontuotas sienas. Ilgėliau jis stabtelėjo ties senu, nuo laiko ir nepriežiūros apsilupinėjusiu, kažkada šviesiai rudos spalvos bufetu, kurio lentynos, kaip ir jo paties šiandieninis gyvenimas, buvo tuščios. Vyro žvilgsnis šoktelėjo aukštyn, link bufeto viršaus, tarsi ieškodamas kažko labai svarbaus ir reikšmingo jam. Per patį bufeto vidurį, atsirėmusi į sieną, sėdėjo kartoninė lėlė kiek žvairokomis, bet labai liūdnomis akimis, žvelgiančiomis tiesiai į už stalo sėdintį vyrą. „Ir ji mane smerkia“, - spontaniškai pagalvojo vyras, - „ ir ji, kaip ir manosios Elenutė su Mortele, kaip ir visi buvę mano draugai, kaimynai, bendradarbiai“. Vyras aiškiai prisiminė, kaip prieš kokius šešetą  metų šią lėlę pats iškirpo iš kartoninės dėžės nuo gimtadienio proga Mortelei dovanotų batelių - labai jau prašė jo Mortelė neišmesti tos dėžės. „Tėveli, dėžutę taip pat palikime, ji tokia graži, kaip ir bateliai, kaip ir judu su mamyte. Palikime ją. Jei nenori taip palikti, tai iškirpk man lėlę iš šios dėžutės kartono. Ji bus man sesyte, nes tikros aš dar neturiu. Aš ją prižiūrėsiu, žaisiu su ja“, - skambėjo vyriškio ausyse, ne, ne ausyse, o širdyje kažkada su džiugesiu, viltimi ir didžiulia vaikiška meile pasakyti jo mylimos dukrelės žodžiai. „Dabar ji jau didelė, tikra panelė, tačiau aš jau seniai nebegirdžiu tokių žodžių. Ne tik tokių - jokių“, - praėjo, kaip rodės, visa amžinybė nuo to laiko, kai jį su šeima išskyrė ta bjaurastis. Pyktis, apmaudas, gailestis smaugė, mušė į galvą - staiga išraudęs veidas ir atsiradęs keistas spengimas ausyse rodė kritinę jo savijautos būklę. Vyras dar ilgai žiūrėjo į kartoninę Onytę - tokiu vardu Mortelė buvo ją pavadinusi. Prisiminimai kunkuliavo tarsi verdantis vanduo, mintys klimpo buvusiame laike, kuomet jie tryse gyveno vienu ritmu, vienas kito rūpesčiais ir džiaugsmais. O dabar... Vyras rankomis užsidengė veidą, tarsi bandydamas pasislėpti. Nuo ko?.. Sunkūs prisiminimai slėgė, graužė, priekaištavo, vertė neatidėliojant apsispręsti. „Kaip gi aš taip!“ - garsiai ištrūko su visu susikaupusiu pykčiu ir apmaudu. Plieniniu priekaištu mintys spaudė smulkų jo kūną prie stalo, prie grindų, prie ribos... „Tiek laiko prarasta, ištaškyta, sugriauta! Tiek laiko - veltui, dosniai, atsainiai išžarstyta visiems ir visur, bet ne mieliausiems ir mylimiausiems. Gyvenimas“, - įgimtas polinkis pafilosofuoti dar nebuvo visiškai pradingęs, - „tai ne eilinis indų dviejų dalių filmas, kurio pirmoji - liūdnoka, netgi tragiška, o antroji - su puikia pabaiga ir garantuota sėkme. Gyvenime, deja, visai ne taip, viskas daug paprasčiau ir realiau - išskridusios vėju dienos jau niekada nebesugrįs jokiu raibu sakalu ar linksmai čiauškiančiu žvirbliu, nebegrįš nei pas tave, nei pas tavo mylimus ar tave mylėjusius žmones - tą šilumą bus išpūtę metų skersvėjai pro tavo neapdairiai ar neatsakingai paliktas praviras gyvenimo duris.“.
     Atmintyje atgijo tas nelemtas susitikimas prie Lankos ežero saulėtą liepos pavakarę su Vilma ir jos kompanija, kur buvo nuvykęs praleisti savaitgalio su mokyklos laikų draugu Karoliu - Elenutė su Mortele tuokart svečiavosi pas savo tėvus. Diena nežadėjo nieko ypatingo ar išskirtino - jie maudėsi, žvejojo, gėrė ežero vandenyje atšaldytą alų, kėlė iš atminties mokyklos laikų prisiminimus, kvatojosi, apgailestavo, prisiminė jaunystės svajones ir lygino viską su dabartimi. O vakare judviejų dar laukė laužas, šašlykai ir, galiausiai, keptos bulvės, kurių, abu vienodai prisipažino, nevalgę nuo neatmenamų laikų. Žavią puikaus vakaro ekstazę, rodės, tik papildys ir paįvairins netikėtai atvykusi linksmai ir draugiškai nusiteikusių jaunų žmonių kompanija, iš kurių nuo pat pirmos jų atvykimo akimirkos išsiskyrė Vilma - jauna mergina ilgais, klubus siekiančiais lino spalvos plaukais, puikia figūra ir nuostabaus tembro balsu. Ji visus subūrė, žavėjo savo entuziazmu, bendrame pokalbyje prie laužo tiesiog apipylė sąmoju, anekdotais, žaidimais, iš kurių įsimintiniausias, žinoma, buvo paskutinis - visiems privalomos maudynės Lankos ežere nuogiems. Buvo žavu ir nepakartojama - ryškios mėnulio šviesos apipiltoje erdvėje besitaškantys nuogi jaunų žmonių kūnai, retsykiais išsiskirdami, bet dažniau susiliesdami, pildė nuostabią naktinės gamtos ir žmonių harmoniją. Retsykiais liesdamas jos kūną - nuogą, slidų, gundantį ir kaskart vis labiau sužadinantį jausmų virpulius manyje -  svaigau, žavėjausi, užsimiršau. Ji atrodė tokia natūrali, tokia paprasta, tokia romantiškai žavi, kad nebenorėjau nei akimirkai pamesti jos iš akių. Jos draugai buvo nuoširdūs ir nepavydėjo mano susižavėjimo Vilma, netgi drąsino šūksniais, nekandžiomis replikomis ir nesavanaudžiu paprastumu. Išlipę į krantą, mes stabtelėjome prie keistai išsišakojusio beržo. Aš be perstojo rijau jos nuogą, tobulą kūną savo akimis rankomis, kūnų susilietimais ir mylėjau ją visu savimi - giliai, aistringai, nepakartojamai - iki galo...
     Po kurio laiko Vilma nutraukė įsivyravusią tylą ir kiek vangokai paklausė:
     - Bandysi?
     Nesupratau klausimo, visiškai neįdomi buvo jo prasmė. „Taip“, - greičiau spontaniškai nei apgalvotai išsprūdo man. Ir visai nerūpėjo, kodėl ji gumine juosta suveržė mano kairiąją ranką aukščiau alkūnės, kodėl taip keistai, bet švelniai glostė mano rankos vidinę pusę.
     - Bandei kada nors? - metalu nuskambėjo jos klausimas, be aido, be buvusios romantikos, be šio vakaro žavesio gaidos. - Nebijok, aš nedaug, bus gera, pats pajausi...
     Ir nuskridau...
     Išaušęs rytas pasitiko skaudančia galva, maudžiančiu kūnu, bjauriu šleikštuliu burnoje ir tuštuma - kur aš ir ar iš tikrųjų čia aš? Apsidairiau. Nebuvo nei Vilmos, nei jos draugų. Karolis sėdėjo atokiau stovinčiame automobilyje ir pamatęs, kad sugrįžau į šį pasaulį, teburbtelėjo - „važiuojam“. Jis tylėdamas sukrovė visą mūsų mantą ir nuvairavo automobilį namų link. „Namo“, - ši mintis, tarsi gelbėjimo ratas pagavo mane ir ištempė Lankų ežero įlankos.
     Laikui bėgant vis dažniau ir dažniau reikėdavo dozės - kūnas be jokių išlygų reikalavo savo duoklės, kuri, kaip žinia, kainavo nepigiai. Sužinojau reikiamus taškus, susipažinau su tais, pro kuriuos prieš metus būčiau praėjęs net nesustodamas, pažinau naktinį miesto gyvenimą, neplanuotus intymius santykius visiškai nesisaugant... Šeima? Ar šitokį gyvenimą gyvenantis gali turėti šeimą? Ar šeima gali gyventi su tokiu? Neliko... nieko. Elenutė, apkabinusi manąją Mortelę per pečius, apsiverkusi išėjo. Sakė - su visam, be jokių išimčių. Išėjo kaip stovėjusios - be daiktų, su nuoskauda... Kartais praeinu ta gatve, kurioje gyvenome. Tebestovi mūsų namas, plastikiniai buvusio mūsų buto langai dar stebi šurmuliuojantį miesto gyvenimą, o už jų, kuomet jie būna praviri, girdėti džiugus klegesys. Deja, ne mūsų, nes mūsų šešėliai juose senokai nebešmėžuoja...
     Vyro rankos glostė masyvų virtuvinį peilį - paskutinį buvusios šeimos atributą, kuriuo kadais taip džiaugėsi Elenutė - „pagaliau, brangusis, nupirkai gerą peilį, patį geriausą, nes pjauna tarsi pats, nereikia jokių mano pastangų“, - iš laimingos praeities aidėjo jos balsas. „O, gal, vienu ypu?..Gal gana tų nesąmonių, juk aplink - tik mano paties pasėta bjaurastis“, - vyras nebeklausinėjo savęs, jis paprasčiausiai ruošėsi...
     Akys vėl nuslydo link kartoninės Onutės. Ilgai tylėjo, žiūrėdamas į lėlę, tarsi norėdamas atsisveikinti. Dar pažvelgė į stačiakampę šviesesnę dėmę ant sienos, esančią netoli bufeto - kažkada kabėjusios šeimyninės nuotraukos vieta...
     „O, gal...“- akimirką kažką mąstė, po to staigiu judesiu čiupo ant stalo gulėjusį vakar pavogtą - planavo parduoti, kad įstengtų nusipirkti kvaišalų - mobilų telefoną ir drebančiais iš susijaudinimo pirštais surinko iki skausmo pažįstamą, naktimis sapnuotą telefono numerį. Sustingusia poza ir nustojusia plakti širdimi laukė atsiliepimo į skambutį.
     - Alio, klausau jūsų, - telefono ragelyje išgirdo malonų balsą.
     Liežuvis, tas prakeiktas liežuvis nejudėjo, sąmonė akimirkai ištrynė iš atminties visą informaciją apie žodžius, kuriuos žinojo, kuriuos tūkstančius kartų sau kartojo, kuriuos norėjo pasakyti jai. Širdis krūtinėje daužėsi kūju, visą išmušė šaltas prakaitas. Sutelkęs visas valios pastangas, vyras atsiliepė:
     - Elenute... čia aš... Aš jus labai myliu, aš jumis gyvenu, aš... Aš viską metu ir noriu, labai ir visada noriu tave su Mortele nešti link mūsų žvaigždžių, kurias, pameni, rinkomės tuomet, kai susitikome... Ar atleisi? Ar patikėsi?..- gerklėje strigo žodžiai, siela daužėsi kūne, o ranka, laikiusi telefoną, taip virpėjo, kad, rodės, tuoj tuoj išmes telefono ragelį ant grindų. Protas lipo iš galvos, o melsvos, nuoširdžių jausmų sudrėkintos jo akys nieko nematė - jos laukė.
     - Ar tikrai? Ar visam? - po ilgos pauzės - ji vyrui buvo virtusi visa amžinybe - paklausė Elenutė.
     - Visam, Elenute, visados ir visam, prisiekiu, - vyras tiesiog išrėkė save.
     - Žinai, - moters balse jautėsi virpulys, skęstantis nemirusiuose jausmuose, - žinai, vakar vakare apie tave ir vėl klausinėjo Mortelė. Ji vis domisi, kaip tu gyveni, nepamiršta... Nežinojau ką pasakyti, tepasakiau, kad gyveni... Galėtum ir pats jai viską papasakoti, juk žinai, kur apsistojome...
     Nevalingai ištrūkusią moters raudą nutraukė pypsėjimas telefono ragelyje. Niekad gyvenime joks baigto pokalbio signalas nebuvo toks malonus, toks viltingas, kaip šis. Metęs ant neklotos lovos telefoną, vyras atsistojo, griebė ant virtuvinio stalo gulėjusi dryžuotą celofaninį maišą ir, priėjęs prie stalo, staigiu ir labai ryžtingu rankos judesiu sušlavė į jį viską, kas buvo sudėta ant jo. Kaire ranka čiupo nuo rūbų kabyklos striukę ir išbėgo iš buto, palikdamas nerakintas jo duris - jam nebereikėjo to buto, primenančio buvusį gyvenimą. Atsidūręs gatvėje vyras sparčiu žingsniu priėjo prie dvokiančių šiukšliadėžių kiaurymių ir vienon iš jų nedvejodamas sviedė dryžuotąjį maišelį su visu jo turiniu. „Viskas! Visados!“ - jausmai drąskė jo kūną, norėjosi skristi, visus išbučiuoti, šaukti. Energingu judesiu išsitraukė rūkalų pokelį, dar vis nuo jaudulio tebevirpančiomis rankomis prisidegė cigaretę ir, atsisėdęs ant netoliese stovėjusio suolo, keliskart giliai užtraukė pigaus tabako dūmą. Tik jam pasaulis šypsojosi, tik jam senoji alėja kartu su vėju grojo gyvenimo džiaugsmo fugą, tik jį  supančią erdvę puošiantis ruduo žavėjo išskirtiniu grožiu.
     - Žiūrėk, tie narkomanai tokie jau bagoti pasidarė, kad net švirkštų ir gumų antrą kartą nebenaudoja. Tai sūrvagiai, - vyro ausis staiga pasiekė gergždantis vyriškas balsas. Grįžtelėjęs ton pusėn, iš kurios pasigirdo kandoka replika, vyriškis pamatė šalia šiukšliadėžių stovėjusius du apšiapusius vyrus, kurie, matyt, eilinį kartą revizavo jų turinį. Vieno jų rankos laikė dryžuotą maišelį. „Kaip gerai, kad visa tai jau nebe apie mane“, - džiugiai pagalvojo rūkantysis ir šyptelėjęs - gal sau, o, gal, tam nuostabiam rudeniui - atsistojo, pasitaisė striukės apykaklę ir pasuko link kairėje pusėje esančio takelio. „Šis takelis nuves mane per rudenėjančio parko alėją pas jas, į naują mūsų gyvenimą. Šis fantastiškai gražus ruduo atėjo sveikinti manęs iš visų pusių - svaiginantis, viltingas, šviesus. o gražiausias jis - iš kairės, nes ten, kairėje, už parko pakraštyje dunksančių kalvelių, gyvena mano Mortelė ir Elenutė,“ - ir nuėjo - nebestoviniuodamas, nesižvalgydamas į šalis, neatsigręždamas atgal. Nuėjo į savo šeimą - į savo gyvenimą, grįžo į save. Visam.