Kambaryje tvyro 60 tųjų metų bliuzas ir  vyšninio tabako kvapas,
išsisklaidęs po kambario kerteles, pakampes, įsismelkęs į mano protą, į mintis, užvaldęs ir pasmerkęs.

Ir štai, tamsiausia iš visų, aš iki skausmo užmerkiu akis it per smarkią vėtrą,
prisiklijuoju senus, išpešiotus mažojo teatro siūvėjų išmestus sparnus, kadais didingus ir dangiškus, o dabar prisisunkusius dūmų, dulkių ir šimtametės skalsos. Apsirėdau seną motinos vestuvinę suknelę, išblukusią nuo dažno skalbimo, naudojimo, pradegintą cigarečių nuorukų ir iškapota kandžių.
Ir šoku pro savo trisdešimt šeštojo aukšto langus. Su visias stiklais.

O vieni žvalgosi, kiti gūžteli pečiais, treti nesitveria juoku, o ketvirti laimės ieško.
Manding, šukės laimę atneš.

ėh

- Palaukit bestijos! Juk tai aš, manas skrydis, mani spranai, manas šuolis...Po galais,  net ir šukės manos...

Bet nė vienas neatsisuka.

Nė vienam monotonijos iškreipta fizionomija neleidžia išlysti iš savo materialumo kortų namelio ir pasižvalgyti kažko žmogiško.

(Jiems teesu niekinga jaunystė ir paika vienatvė.
Jiems įkūnyju penktąjį sąžinės jausmą, panieką ir neatrastą laimę.
Taip, tik jiems (nors man nuo to geriau, geriau po velniais!)  įkūniju amžino pavydo jausmą ir  nepilnavertiškumą. Išdryskit patys stoti prieš save, ne tik ryti mano skausmą, tobulumą ir beribį idealumą)

Šėtonas mat mėgina skraidyti, pagalvoja kas sau.

O aš pakylu, nusimetu sparnus ir išsitraukus šukes pametu pulkan besidraskančių žmonių.

Visiems manos laimės užteks.