- Aš tau paskambinsiu.
- Iki.
- Iki.
Kelios akimirkos nejaukios tylos ir durys užsiveria. Jis lieka vienas toliau karaliauti viengungiškame būste. Dar vienas nuotykis. Šįkart tikrai neskambins. Nors ir simpatiška, žavi, idealios figūros, bet kažkas ne taip. Kažko trūksta, o ko, jis ir pats nežino. Nežino visą savo gyvenimą, niekaip negali rasti tos vienintelės, kuriai nieko netrūktų, išvarytų iš proto, apie kurią galvotų kiekvieną sekundę...Visada norėjo sukurti šeimą, turėti vaikų, savaitgaliais važiuoti į kaimą, prie ežero, laukti, kol žmona iškeps jo paties pagautą žuvį...bet tai tik kvailos svajonės. Dar viena linksmai praleista naktis. Metas į darbą.
Išėjęs į gatvę, keistai pasijautė. Apsisuko galva, darėsi sunku kvėpuoti, lyg būtų svetimame mieste, nepažįstamoje gatvėje, toli nuo namų... Bet vis tai greitai dingo.
Kiekvieną dieną jis praeina parką, bet tik šiandien pastebėjo, kad medžiai nuogi, o žemė pilna lapų jūros. Taip greitai lekia laikas...Ir tik dabar užuodė tą kvapą: lengvą, švelnų, bet kartu šiek tiek vėsų, drėgną...šiek tiek rudenišką.  
Už parko jam reikia pasukti į kairę, tačiau tąkart gatvė buvo užtverta – jokio praėjimo. Keista. Niekada taip nebuvo. Teks grįžti atgal ir apsukti ratą. Ir vėl parkas, tas pats kvapas, akimirką ir vėl susisuko galva, teko prisėsti ant suoliuko. Reikės užeiti į vaistinę ir nusipirkti kokių nors vitaminų, čia, matyt, dėl rudens. Taip, visos problemos dėl metų laikų. O jei amžinai būtų vasara? Ar tada būtume laimingi?
Į darbą, reikia keliauti į darbą. Ir taip jau pavėluos, kas sugalvojo užtverti gatvę, kuria jis kiekvieną dieną vaikšto?
Pagaliau pasiekė tą milžinišką skruzdėlyną. Keista, stovėjimo aikštelėje automobilių nėra. O dar keisčiau – pastato durys užrakintos. Kas čia dabar vyksta? Užsirūkė cigaretę. Kelioms minutėms dingo visos problemos. Tuo pačiu metu duris atrakino sargas.
- Atsiprašau, nežinojau, kad šeštadienį kas nors dirbs.
- Šeštadienį? Šiandien šeštadienis?
- Taip, šeštadienis.
Šiandien šeštadienis! Tai bent nuotykis, šeštadienį susiruošė į darbą. Smagumėlis. Kas čia jam pasidarė? Gal ta mergužėlė susuko galvą? O gal kaip tik atvirkščiai, norėjo kuo greičiau jos atsikratyti ir keliauti į darbą, nors į jį net nereikia! Su sargu smagiai pasijuokė, surūkė dar vieną cigaretę ir pasuko namų link. Užmiršęs, kad gatvė užtverta, pasuko kasdieniniu keliu, tad teko vėl apsisukti ir suirzusiam apsukti ratą.
Nors parkas jam liko už nugaros ir galėjo keliauti namo, tačiau pasuko iš kelio ir grįžo į parką, kuris ypatingai kvietė. Jis prisėdo ant suoliuko ir stiklinėmis akimis ėmė žiūrėti į lapų jūrą. Regis, laikas sustojo. Trumpam – vienai sekundei, niekas neegzistuoja, tik šis senas suoliukas ir spalvingi, mirštantys lapai. Vienas, niekam nereikalingas, pamirštas, apleistas, kartu su drėgnu rudeniu sename parke. Lapai ir tie turi vienas kitą, kartu miršta, kartu atgimsta. O jis vienas...kaip visada vienas.
Pakilo švelnus vėjas ir tyliai, lėtai, švelniai ėmė skraidinti lapus. O šie laimingi šoko, džiaugėsi paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Lyg nematoma jėga juos nešiotų. Regis, gali girdėti tylų juoką - tai vėjas kutena medžių šakas, o lapai neištveria ir griūna ant žemės, nepaliaudami juoktis.
Keista diena. Šeštadienį susiruošė į darbą, o dabar sėdi parke, ko jau seniai nedarė. Bet kiek jis gali čia sėdėti? Reikia eiti namo. Reikia. Į tuščius namus, įsijungti televizorių arba kompiuterį ir spoksoti į žavią, svaiginančią, tokią patrauklią ir užburiančią tuštumą.
- Mama, kai užaugsiu, būsiu rudeniu.
- Ir kaip gi tu būsi tuo rudeniu?
- Paprastai. Va taip!
Berniukas ėmė lakstyti po lapų krūvas, mėtydamas juos į visas puses, griūdamas ir keldamasis, su plačia šypsena... Mama nepajėgė jo sustabdyti, lyg vėjas jis siautė po parką.
„Būsiu rudeniu, būsiu rudeniu...“ – šie žodžiai niekaip nesitraukė iš jo minčių. O gal ir jis nori būti rudeniu? Gal ir jam patiktų kutenti medžių lapus, kol jie miršta iš juoko griūdami ant žemės. Gal ir jis nori siausti po parką, mišką, pievą, jūrą...nešti nepaprastą žinią, kam nors į ausį tyliai šnabždėti, kad jau ruduo. Ir visiems priminti apie savo galybę kartu su vėju nutrauktiant elektros laidus, išverčiant medžius, užtvindant kaimą...kad visi matytų koks jis stiprus! O taip, ir jis nori būti rudeniu! Matyt, visada norėjo, tik niekada to nesuprato.
Tapti rudeniu – nelengva užduotis!
Ir vėl susisuko galva. Akimirkai pamiršo, kas esąs ir kur. Regis, taip visur tuščia net ir jo širdyje tuščia.
Atsitojęs nežinojo, kur eiti, pamiršo savo vardą, pavardę, namą, kuriame gyveno. Akimirką, kitą...vėl prisiminė...vėl pamiršo... Iš minčių dingo žmonių veidai, kadais brangių, dabar jau nelabai, įvykiai – lūdni ir laimingi – viskas dingo. Išskrido kartu su vėju ir rudeniniais lapais buvo palaidoti tuščioje žemėje. Tuščias žmogus – toks koks visada ir buvo, tik dabar jau tikrai – tuščias.
Kur eiti? Dabar jau nieko nežinojo – visos gatvės vienodos. Pasuko ten, kur ryte buvo užtverta. Dabar jam tai nė motais. Išvartė visas užtvaras, kol galėjo laisvai praeiti jau nebepažįstama gatve.
Dabar jis gyvena kartu su vėju ir kitais „rudenimis“ kažkur padangėse. Kai ateina metas, grįžta į tą patį parką, kutena medžių lapus, užtvindo kaimą, tyliai šnabžda moterims apie rudens pradžią. Pagaliau jis turi viską ir kartu nieko, gal todėl ir yra laimingas. Ir kaip ir pirmą kartą taip ir kiekvieną rudenį, jis pasuka į tą stebuklingą gatvę, kurioje žmogus pavirsta rudeniu.