Kermošius

Santrauka:
Vaikystėje laukdavom jo...
Spindinti saula kaboja dungaus skliauti, siųsdama žemen ramybes spindulius. Anys sklida un bebaigiunčius žydėt sodus, un kaimus, mestelius, kur venam iš jų rinkas pamaldūs žmones.
Untanas irgi išsiraše kermošiun, mat mestely buva švinčiami šv.Untaną atlaidai. Kaip gi neisi
pasmelst ažu sava patranų...Iš pačia ryta Untanas išsivire bulbų su žipanėliais, ažvalge su silkia
ir pradėja ruoštis kermošiun. Anas nebuva nusmurgelis, tai pirmiausia aptvarke sava gryčių, paskui pats išsičiusnija,-gerai , su ūkišku muilu nusmazgoja sava suskirdusias runkas, apsrėde geresniom drapanom, užsidėja kaškietų su kazirka, kad  ti,-mestely kožnas skersa akim nežiūrėtų, neva, vienas gyvena, tai apskurįs vaikšta...Nars Untanų kamava sapulys šoni, pirštai buva grublėti, galvon jau buva žila insmetus, bet ja eigastis da buva greita.
Ti,-mestely kermošiaus dienų vyka ir turgus, bet Untanas neturėja jokią tavorą pardavimui, e ir pirkt nieka nenarėja, tai tik krautuvėlaj nuspirka cukierkų-saldainių paduškėlių ir alaus butelka,-maža kas gali ažeit pa kermošiaus.
Pamaldas pradėja pats klebonas-parapijas galva. Iš paskas eja maršalka su krapyklu. Žmanių tai
susrinka nemažai,-suvažiava net iš kita valsčiaus. Untanas meldes, bet viena akim spoksoja un pagyvenusias materėlas, bene pamatys Marijonų- sava jaunystes meilą. Ir štai Untanas anų ir užmate,bet ana stavėja švintoriuj ne viena,- greta jas buva kažkaks vyras ir du paaugį  vaikai. Untanas sarmatijas priait, nars ja širdis šakinėja anų pamačius. Ale gi daug laika praėja ir anys tiek metų nebuva sustikį, tai  Mariute velniaižin kų gali pagalvot, e ana gal ir žina, kad ja pati mirus. E ir
priejįs kų aš jai ir besakyč...
Saula jau grimzda un padūmavusį horizontų ir Untanas pradėja spartint žingsnius namų link. Tik staiga išgirda už nugaras jį šaukiunt. Tai buva Utaną pusbralis Alyzas iš gretimą kaimą. Abu utariodami ataja Untana keman, susėda un spryską. Untanas atadare alaus butelkų, e Alyzas  spaude runkaj neužkurtų pypkį ir pasiūlina Untanui, bet paskui atsimine, kad anas nekūrija. Abu insišnekėja ape jaunas dienas. Jų pometis da neaplaida tų nutikimų, katre, rodas, buva taip neseniai,- kaip žemvages, vaikystej suvertas un ilgų smilgas kotų...Daugiau šnekėja Untanas ,e Alyzasi tik pritarinėja, mįslydamas sau „Seni , tu seni!  Un krūkelį susimetei, baigi nuplikt ir pražilt, let let apstvarkai , bet va,-meilas ilgesys neaplaidžia..,,Ale gi pusbralis  suprata Untanų,- kai vienas gyveni-
raikia gi su kažka  insišnekėt, tai tik delikačiai paklausia „Ar buvai šindei spavedej? „Šitų klausimų Untanas pralaida negirdom.
Saulai laidžiuntis Alyzas patrauke nama. Ja lauke šeimyna.
herbera

2011-10-25 00:31:05

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2011-10-26 18:19:51

Toks šaunus tas Antanas, gailu pasidarė...Patiko, gražia ir gražia tarme aprašytas.

Vartotojas (-a): Leonas

Sukurta: 2011-10-26 11:09:09

Anykštėnų tarmė- pataikiau.? Beja deja, vaikai jau nebemokės, nes net kaime nebešnekama.

Vartotojas (-a): Juozapava

Sukurta: 2011-10-25 18:53:28

Rodas, savam krašti pabuvojau tamstas kūrinėlį beskaitydama. Ačiū ažu malanumų.