Na ir kas, kad ruduo, reikia žvelgti į viršų,
Tegul kojos skaičiuoja lapus,
Nulydėsim akim, po minutės pamiršim,
Kaip pamirštam gražiausius sapnus.

Kaip gerai, kad viltis – ne migruojanti paukštė,
Su sparnais, bet širdim pririšta,
Kelia mintį ir žvilgsnį į dangų, į aukštį,
Iš kur žemę užlieja šviesa.

Jei giliau susimąstom ir žvelgiam į būtį,
Kaip į trapų kristalą dienų,
Išsigandę sutrinkam, kad visai ne truputį
Priskaičiuojam tuščiai praleistų.

Tik ko žvilgčiot atgal, žiemkentėliai štai kyla,
Pilkos dirvos ir pievos atgis,
Sudraskys vieną rytą žiemos šaltą tylą
Mažytis laukų vyturys.

Na ir kas, kad ruduo, reikia žvelgti į viršų
Pro išmargintą raštą šakų,
Galbūt lapams sunkiau, jie parausta ir miršta,
O mes sakom - žiūrėk, kaip gražu!