Kažkur pasąmonėje iš tėvų pasakojimų ir savo kuklių vaikystės prisiminimų dar išlikusi nuostata - tai šalis, kurioje viskas pilka, murzina, daug milicininkų ir raudonų žvaigždžių. Naktį įlipę Rusijos muitinės darbuotojai tik dar labiau sustiprino tą įvaizdį - susiraukę, pikti, priekabūs. Pagaliau mes Maskvos - Rusijos federacijos sostinės - ,,Baltarusijos“ stotyje. Pirmas dalykas, kurį pagalvojome išlipę iš traukinio: kuo jie čia kvėpuoja?  Mane, vis dar jauną širdyje  damą, ir mano ,,sielos džiaugsmą“, jau  gerokai pražilusį, prieš daug metų tarnavusį sovietinėje armijoje pamaskvėje,   pasitinka senas bičiulis, kažkada svajojęs tapti generolu, tačiau daug metų dirbantis apsaugos darbuotoju. Taip, negailestingas laikas daro savo. Aleksandras, iš Baltarusijos kilęs tarnybos draugas, kažkada šiek tiek kalbėjęs ir lietuviškai, virtęs apvaliu vyruku, kurio galvą puošia išretėjusi plikė. ,,Senatvė - ne džiaugsmas“,- juokauja bičiulis, pamatęs mano ištįsusį veidą. Po mandagių, bet gana oficialių pasisveikinimų, leidžiamės į metro. Apie šią susisiekimo priemonę tikriausiai reikėtų parašyti atskirą pasakojimą: begalė skubančių žmonių, švilpiantys traukiniai, įspėjimai, kad durys užsidaro, pritrenkiantis metro stočių puošnumas, netgi prabanga, aplink zujantys milicininkai, kiekviename žingsnyje reikalaujantys asmens dokumentų ( vienas toks nustebino neradęs  mano pase rusiško įrašo)  ir  inteligentiški bomžai, prašantys ,,na pivo“. Vėliau tramvajus ir dar kelios stotelės autobusu. Dvi valandos - tai netoli, skaičiuojant megamiesto masteliu. Kuklus butelis, ant palangės šalia alijošiaus snaudžiantis katinas  ir senas bajanas  kampe. Pasijutau lyg namuose, tuose prieš dvidešimt metų, gal todėl jauku ir gera. Kambario centre apvalus ir jau padengtas stalas -  nuo seno žinoma, kad rusai vaišinga tauta. Elizavieta, antroji Aleksandro žmona, kažko jaudinasi, dėliodama lėkštes iš vienos vietos į kitą. Pokalbis, iš pradžių nesimezgęs, po gero pusvalandžio ir puikių  vaišių, liete liejosi. Dar po pusvalandžio vaišingas šeimininkas prisiminė mokąs lietuviškai ir išstenėjo kelis sakinius, netrukus buvo prisiminti visi ,,praporščikai, dembeliai“ ir kiti sovietinės armijos smagumai, dar po pusvalandžio abu vyrai visa gerkle bliovė apie įžymiąją Katiušą ir kažką iš Kirkorovo repertuaro. Iš apačios užsukęs kaimynas Žora, iš pradžių mielai prisijungęs prie mūsų džiaugsmingo sutiktuvių pikniko, baigiantis vaišių turiniui, nusprendė, kad su fašistu, t.y, mano vyru, gerti gėda ir tokiam išdavikui reikia tik į snukį. Taigi, smagios sutiktuvės baigėsi taip, kaip pridera rusiškame baliuje (ir ne tik).
Kitą dieną šeimininkai, prisiminę, kad jų namuose tikri europiečiai, pristatė specialiai mums paruoštą maršrutą po įžymiąsias Maskvos vietas. Aleksandras, pacitavęs režisieriaus   Emiro Kusturicos žodžius  apie Maskvos architektūrą (,,Jausmas toks, kad Maskvą projektavo girtas konditeris“), ekskursiją pradeda   nuo miesto vizitinės kortelės - Tverskaja gatvės (vadinamieji, ,,Eliziejaus laukai“, nejaudinau svetingojo šeimininko pasakojimu, kaip atrodo tikrieji). Miesto širdis, kurią gerai pamenu, - Raudonoji aikštė. Manoma, kad ji atsirado apie devyniasdešimtuosius XVa. metus.  Iš pradžių čia buvo paprastas turgus, o tik gerokai vėliau virto vieta, skirta  šventinėms ceremonijos. Į aukštą dangų spindinčius kupolus kelia neseniai atstatyti didingi Vasilijaus Palaimintojo ir Kazanės soborai. Pagyvenusių žmonių būryje susimąstėme  prie Nežinomo kareivio kapo, kur dega amžina ugnis. Rusai labai jautriai   reaguoja į kalbas apie Antrąjį pasaulinį karą, aukas ir pergalės kainą. Nesuklysiu pasakydama, kad Pergalės diena - pati iškilmingiausia ir jautriausia šventė šioje šalyje.  Vos kelias minutes pastovėję eilėje atsidūrėme garsiajame Lenino mauzoliejuje ( keista, kad dirba tik kelias valandas ir dar reikia pirkti bilietą), kur stikliniame karste ilsisi ,,didžiojo revoliucijos vado“ palaikai (ar jų imitacija). Prisimenu, kaip prieš daugelį metų čia  stovėjome kelias valandas, tada vienas  jaunas seržantas, pagailėjęs šąlančių paauglių, prijungė mus prie užsieniečių grupės, tai net krepšius teko iškraustyti ir turinį parodyti. Nelabai jauku tada pasirodė man toje vietoje, toks pat keistas jausmas apima ir šį kartą. Mintyse palinkėjau tam vaškiniam žmogeliui dvasinės ramybės. Nors rusai jau daug metų diskutuoja apie palaikų perkėlimą išpildant paskutinę mirusiojo valią palaidoti jį šalia motinos, bet kažkodėl nesiryžta šiam žingsniui. Aleksandras pasakoja, kad   kūno balzamavimas  nepigiai kainuojantis malonumas –  vien pirminiai darbai kainuoja apie pusmilijonį dolerių, o norint mumiją išsaugoti, kasmet tenka pakloti dar apie 100 tūkst. V.Lenino mumijos priežiūros išlaidas apmoka valstybė, nors ne sykį buvo siūlyta šią piniginę naštą perkelti nuo valstybės iždo ant Komunistų partijos pečių.  Šalia Kremliaus sienos suguldyta ištisa istorija, tada,  prieš daugelį metų, užsieniečiai visų pirma atpažino pirmąjį  kosmonautą J.Gagariną ir dar vieną ūsuotą žmogėną, kuris mums nesukelia jokių teigiamų emocijų. Artėja pusiaudienis, laikas, kai keičiasi garbės sargyba. Vyrukai gerai išdresiruoti, tiesūs kaip stygos, juda kaip užprogramuoti robotai, veiduose jokios išraiškos. Aleksandras  šnibžda į ausį, kad jam kaskart vis užeina toks šelmiškas noras pasiūlyti tam  kareivėliui putojančio alus bokalą. Tiems, kas nematė gyvo Lenino, F.Engelso, caro Nikolajaus II, nėra ko nusiminti – Raudonojoje aikštėje juos būtinai sutiksite. Mat  jų antrininkai vaikšto po aikštę ir mielai fotografuojasi su naiviais turistais.
                      Mes - Kremliaus viduje. Čia, už sienos, slepiasi begalė pastatų: Kremliaus cerkvė, suvažiavimo rūmai (kur prieš daugelį metų tėvai buvo atvežę į garsiosios Sofijos Rotaru koncertą), Maniežo aikštė, Ginklų palata, kurioje sukauptos neįkainojamos vertybės: senoviniai ginklai, caro sosto brangenybės, aukso ir platino grynuoliai. Pasisekė mums, nes tuo metu  čia vyksta paroda ,,Iš caro šeimos lobyno“. Kokių grožybių prisižiūrėjome. Deja, neilgai džiaugėsi paskutiniojo Rusijos caro Nikolajaus II-ojo šeima savo turtais, tragiškas likimas, ištikęs karališkąją šeimą, yra tarsi nenuplaunama nuodėmė ir gėda visai tautai. Pasak Aleksandro, už  ją ir kitas nuodėmes prašoma atleidimo neseniai atstatytoje Kristaus Išgelbėtojo cerkvėje - visos Rusijos stačiatikių dvasios centre. Kadangi jau pietų metas, kviečiame Aleksandrą užkąsti kur nors šalia esančioje kavinukėje ar restoranėlyje. ,,Jūs ką, nesate girdėję apie pasakiškas maisto kainas Maskvos centre?“ – ir pasako kažkokią astronominę sumą rubliais, kurią pavertę gauname: sriuba -70 litų, kavos puodelis- 20. ,,Suvokiat?“- draugo veide akimirksniu atsiranda išgąstis. Į mano nuraminimą, kad mes kaip padorūs svečiai vaišiname, jis nereaguoja. Metro pavažiavę geroką kelio gabalą kylame į viršų ir ieškome savitarnos restorano ,,Moo-Moo\". Tai  restoranų tinklas, žinomas tarp maskviečių kaip neblogas kokybės ir kainos pavyzdys, čia įprasti pietūs kainuoja apie 30 litų. Ten keletą kartų pietavome ir mes, juolab, kad ir alaus kainos vyrams pasirodė taip pat normalios - 10-15 litų.
                          Antrąją dieną pradėjome įžymiajame nacionaliniame muziejuje - Tretjakovo galerijoje, pastatytoje 1856 metais. Kadangi Aleksandras ir maniškis ,,džiaugsmelis“ po vakarykščio pasisėdėjimo kažko negalavo, tai mes apžiūrėjome tik mažytę vaizduojamojo rusų meno kolekcijos dalį. Kai pasikėlėme į Vorobjovo kalnus, draugų sveikata įtartinai pasitaisė. Čia atsivėrė įspūdinga Maskvos panorama - tik šioje vietoje gali iš tikrųjų suvokti miesto didybę ir galybę. Pagaliau mūsų kelionės tikslas - Vagankovo kapinės. Tai vieta, kaip sako išmintingi žmonės, kurioje „daugelis nežinomųjų susilygina su nedaugeliu žinomųjų“. Čia  ilsisi ne tik paprasti maskviečiai, bet ir begalė  žymių ir garsių žmonių: S.Jeseninas, A,Voznesenskis, Okudžava, A,Mironovas ir daugybė kitų aktorių, režisierių, mokslininkų, muzikantų, rašytojų.  Lenkiu galvą prie V.Vysockio – poeto, bardo, teatro ir kino aktoriaus- paminklo. Tai mūsų kartos didvyris, kuris per palyginti neilgą savo gyvenimą - 42 metus - paliko tokį ryškų pėdsaką, kad net ir po daugelio metų žmonės ateina prie jo kapo ir atneša gėlių. Neturėjęs jokių oficialių titulų, V.Vysockis buvo ne tik žinomas, bet ir  mylimas ir gerbiamas. Tai žmogus, savo dainomis, eilėmis ir muzika stojęs prieš blogio jėgas, prieš pasibjaurėtiną sistemą, kurioje jam teko gimti, gyventi ir kurti. Gerbiu šį Žmogų. Tačiau ir šioje šventoje vietoje jau nebėra ramybės. Aleksandras veda mus prie memorialinio paminklo Romanovams, kuris neseniai nukentėjo vieno teroristinio išpuolio metu. ,,Kai žmogus tokioje šventoje vietoje pakelia piktą ranką, ta ranka turi nudžiūti. Tiesiog privalo. Kitaip būti negali,“- atsakau tarsi jam, tarsi sau, tarsi dar kažkam.
                         Nei kičiniai Senasis ir Naujasis Arbatas, nei prabangūs prekybos centrai, nei plačios gatvės ar naktinis miesto gyvenimas mūsų jau nebedomino. Kelionė baigėsi. Prisipažinsiu, kad klydau, nors raudonų žvaigždžių čia išties išlikę daug, kaip ir pilkai apsirengusių ir nelabai mandagių milicininkų ( kurie, girdėjau, greitai taps policininkais), vis dėlto Maskva - visų pirma, tai žmonės, paprasti, nuoširdūs, vaišingi. Ir dar - tik čia verda pačius skaniausius koldūnus...