Brėkšta rytas, vėsus rudenio rytas,
Tik mėnuo danguj aukštai, dar aukštai,
Ažūriniai medžiai klausia viens kito –
Gal kylančią saulę toliuos matai?

Ką žada diena net seniausi nežino –
Ar darganos kris ir pūs vėjas žvarbus,
Nuo beržo, nuo alksnio, nuo jauno lazdyno
Nuplėš ir nudrengs paskutinius lapus?

Nežinau net ir aš, kas man žinią atneš,
Gal zylutė, gal juodas kranklys
Ištuštėjusiai žemei kranksės ir praneš-
Sniego girnas jau taiso šiaurys?

Ne, nereikia kranklių, ir žinių jo nereikia,
Baltą rūbą dėvėti anksti,
Neskubėk, rudenėli, pasiduoti taip greitai,
Pasilik dar šviesus lapkrity.

Brėkšta rytas ramus, skaisti saulė pakyla,
Nors vėliau ir gerokai žemiau,
Ant lazdyno šakos paukštužėlis prabyla –
Pasitik savo dieną, žmogau!