Kai iš Rojaus krenti, nė nereikia gręžiotis -
Supranti savo būvį iš dydžio kančios,
Iš tokios nevilties, kuri rėksmui neleidžia tau žiotis,
Atminimai gyvi, jie sugrįžta svajų nulinčiuot.
Tu bijai, nes jauti - liko laukti tik smūgio po smūgio,
Nežinai, ar esybė silpna atlaikys,
Kai iš noro teliks susigūžus gyvai susipūdyt,
Nes pirmiau, negu tu, išmesta subyrėjo širdis.
Suturėsi verksmus, kai priglausi it angelą vaiką
Ir iš krislo širdis kaip iš grūdo iš naujo užaugs.
Nuostabu, kad gali net su velniu pačiu susitaikyt,
Kai esybe visa tenka liudyti gėrį dangaus.
Taip, sparnai nulaužti, taip, ir kūną ir sielą tau skauda,
Bet esmė ne tavy, o jausmų tikrume,
Kai turi jų daugiau, nei likimui privalomai aukai,
Net į laužo liepsnas žengti ryžtiesi siela ramia.
Motinystė yra Amžinybėn garsus pašaukimas -
Savo vaiką jauti per atstumą pasaulio triukšme.
Tu manai, kad bausmė užsitęsęs iš Rojaus kritimas?
Pažiūrėk, ar visi mirtingieji pabūna jame?
Pažinai, kas yra realybėje dyvinas sapnas,
Prigimties paslaptis aprėdyta glamonių šilkais.
Tenka brangiai mokėt už palaimą šią kankine tapus,
Abejonių nėra. Ir tu nieko todėl nesakai.