35

Pailsėję kelias dienas, du keleiviai pagaliau pasiekė savo tikslą. Ten jų laukė staigmena. Miyako ir Arai jau buvo atvykę. Tačiau Kami neapsidžiaugė. Ji per daug pavargo nuo kelionės, kad galėtų tinkamai suprasti situaciją. Nervai buvo įtemti nuo minčių, kad tik per plauką liko gyva, kad ją išgelbėjo mokytojas, kad dabar jau viskas gerai, kad šalia trys stiprūs, bet vienas kito nekenčiantys vaikinai ir Tsuto sesuo. Ir dar tas mokytojo prašymas jį vadinti tik Miyako… Kami tiesiog nebeišlaikė. Visai nepažinodama apylinkės, nenujausdama galimo pavojaus, ji išėjo pasivaikščioti. Ėjo palei mišką, nuolat kliuvinėdama už medžių šaknų. Kami nebesilaikė ant kojų: jai sukosi galva, todėl sutriko jos koordinacija bei pusiausvyra. Mergina nebeskyrė garsų, akyse liejosi vaizdas, greitai ji visai prarado jėgas. Kami lėtai atsigulė ant purios žolės miško aikštelėje ir nugrimzdo į neramų miegą…

36

Kami lėtai, vos pavilkdama kojas ėjo paskui juodą šešėlį. Šis lengvai nardė tarp medžių, todėl merginai reikėjo labai skubėti, kad nepamestų jo iš akių. Jie nėjo takeliu, tik kartais jį pasiekdavo, bet brovėsi pro brūzgynus, susipynusias pušų šakas bei aukštą žolę. Netrukus miškas baigėsi, bet šešėlis tik dar sparčiau tolo. Kami uždusdama stengėsi jį pavyti, bet bergždžiai. Staiga ji suriko savo mokytojo vardą – ji žinojo, jautė, kad ten jis. Šešėlis sustojo. Mergina jau keturpėsčia, atiduodama paskutines jėgas, prišliaužė prie šešėlio, žmogaus, vilkinčio juodai, pastvėrė jį už skverno ir pažvelgė į veidą… Durklas lengvai perskrodė Kami krūtinę; piktos jos buvusio meilužio akys smeigė dar skaudžiau. Kami susmuko ir jau nebepasikėlė.

37

Tsuto sesuo buvo labai išvaizdi, gana aukšta mergina migdolinėmis akimis. Tuo metu, kai Kami klaidžiojo miškais, Nakime buvo išėjusi į artimiausią kaimelį apsipirkti. Tačiau jau po ryžių pirkimo ji pasigailėjo nepasiėmusi brolio į kompaniją. Nešuliai buvo labai sunkūs, juk reikėjo išmaitinti net tris vyrus ir dar vieną merginą. Pavargusi ji prisėdo ant tiltelio, atsišliejo į turėklą ir užmerkė akis. Jas pravėrė tik tada, kai šešėlis užstojo jai saulę. Priešais ją stovėjo labai išvaizdus vaikinas. Aukštas, šviesių plaukų, iškart matės, kad užsienietis. Bet jis prašneko gana gražia literatūrine japonų kalba:
- Laba diena. Gal jums reikia pagalbos?
- Laba. Jūs labai malonus, tačiau kaip nors susitvarkysiu pati.
- Ar tikrai? Manau, tos ryžių pintinės per sunkios tokiai išvaizdžiai merginai kaip jūs.
- Na, aš ir pati galiu…
- Bet aš reikalauju. Nebijokite, aš tik padėsiu jums nunešti.
- Gerai, kaip norite.Bet aš gyvenu gana toli nuo kaimo ir, deja, aš negalėsiu jūsų pasikviesti pas save. Tiesiog dabar negaliu.
- Oi, tai aš nesiprašau į svečius. Aš tik padėsiu. Nors mielai su jumis išgerčiau arbatos. Kaimelyje, jei jums taip patogiau. Ką pasakysit?
- Net nežinau. Aš juk jūsų nepažįstu.
- Aš gyvenu čia jau beveik metus. Esu pirklys, rūpinuosi prekių gabenimu. Per šį kaimelį eina mūsų prekybos keliai, todėl aš čia ir esu. Be to, man labai patinka čia gyventi.
- Bet aš jūsų niekada nemačiau…
- Gal tiesiog prasilenkdavome?
- Gali būti. Gal jau einam?
- Taip, žinoma. Duokite man tas pintines.
Nakime greit rado bendrą kalbą su Karlu. Ją labai sužavėjo vaikino kalba, išvaizda, stovėsena. Karlas buvo labai mandagus ir galantiškas, nors kai kurios manieros netiko Japonijai. Atsisveikindami jie dar kartą susitarė dėl susitikimo, ilgai žiūrėjo viens kitam į akis ir… jau nebenorėjo išsiskirti. Tačiau Nakime jautė pareigą neišduoti brolio draugų, todėl pasuko takeliu link namų. O vaikinas dar sekė ją akimis iki pat durų, o tada pasuko ne kaimo, bet miško link.