Rėkiu:\"Paleisk!\" skandinančiam balastui,
Kai plaukt būty jėgų nebeturiu,
Širstu įžvelgus artimiausio klastą
Ir jai neradus priežasčių svarių.
Kodėl kažin pati nepasileidžiu?
Nepatogi dviprasmiška mintis.
Drovus raudonis plūsteli į veidą,
Nes atsiskyrėliai nekantrumu kalti -
Ilgai jaukinus dvasiškai ligotą
Prie jo raminimo ilgainiui prijukau,
Nebegaliu lengva ranka numoti -
Tegul sau grimzta, o aš plauksiu sau.
Jausmai užčiaups savisaugos instinktą,
Nevengiu vargo kaip gera sesuo:
Kada balastas vėl į dugną sminga,
Aš jam šnabždu:\"Prašau, nepasiduok..\"