Ji iš betono ir aukšta aukščiausia,
Į šonus eina kilometrų tarpais –
Nei ją perlipsi, nei trenksmu išgriausi,
Nieks nežaliuoja, tik menkutės kerpės.

Ji kilo iš manųjų kelio vingių
Ir skaudulių, kur eidamas sumyniau,
Joj susiklojo norai negarbingi
Ir nuodėmės neaiškios ir negrynos.

Ir skausmo joj daugiau nei atradimų,
Ir ašaros giliais upeliais bėgo,
Buities manos drebėjimai vos gimę,
Nesuvaldytos prigimtinės jėgos.

Ilgokai laukęs, pabandau draskyti –
Tai Donkichotas širdimi vis joja.
Tik blauzdos mano menkos ir per skystos –
Nebuvo lemta būti išrinktuoju.

Verkiu, burnoju ir visiems užkliūvu –
Nesikeičia rimtis betono tolių.
Dainos, nei gero juoko išgertuvių,
Ir dienos tyliai kaži kur prapuola.

Jau pasiilgau žiburio spingsulės,
Kur tamsią naktį langu nusidriekia –
Aš kiaurą parą eičiau neatgulęs,
Be išsvajotos meilės, duonos riekės.

Bet mano svajos, kaip ir mūro siena –
Apėjo kerpėm, niekur nebeklysta.
Tiktai miražais mirga mėnesienos
Iš nugyventų metų, iš vaikystės.

Prie jos, matyt, į kapą atsigulsiu,
Dalelėm sklisiu į padangę melsvą –
Dabar, kol juda kraujas mano pulsais,
Prie savo sienos godžiai pasimelsiu.