Santrauka:
Sunku net pagalvoti...
iš bet kur sugrįžtu į rudens besiblaškantį vakarą
į lietingai verkšlenančią maldą, į mūsų žodžius.
sugrįžtu, kad ištirpčiau su žvakės įkaitusiu vašku
ir regėčiau, kaip Vėlinės kviečia į amžių namus.
mes abu artimi šią akimirką nešdavom kryžių -
ilgesingais veidais tarp kitų ilgesingai orių.
niekada nemaniau, kad viena aš tiktai pasiklydus,
lyg netyčia atėjus prie tavo šaltokų kapų.
tu tiktai netylėk – per ilgai nevirpėjo gitaros,
per ilgai neskraidino tos lūpos šėlsmingų dainų .
tik nebus niekada taip skaidru, iškilminga ir gera,
kai viena pasunkėjusį ilgesio kryžių nešu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2011-10-17 16:20:36
Jausmų tikrumas komentarų nereikalauja.
Vartotojas (-a): Nežinomas Dievas
Sukurta: 2011-10-17 02:13:05
Neblogai
Anonimas
Sukurta: 2011-10-16 23:19:46
„tik nebus niekada taip skaidru, iškilminga ir gera,
kai viena pasunkėjusį ilgesio kryžių nešu.“
čia „tik“ keisčiau į „jau“ arba nebebus....
nes visas stiprumas pabaigoje :)
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2011-10-16 22:44:41
Kūrinio esmėė gera, bet nemėgstu kūrybos, kai nesilaikoma įprastų rašybos-skyrybos taisyklių (pvz po taško mažoji raidė)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-10-16 22:43:40
skaičiau ir jaučiau tą pasunkėjusį kryžių...Giliai įkrito.
Vartotojas (-a): Giltinė
Sukurta: 2011-10-16 22:11:35
Gražu ir nuoširdu, tik truputi monogamiška, bent man taip pasirodė.
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2011-10-16 19:42:04
sugrįžtu,kai vaškėjanti žbakė įkaitusi nuvarva
ir regiu , kaip mus Vėlinės kviečia į Amžių namus.
Anonimas
Sukurta: 2011-10-16 19:10:09
gražus eilėraštis, klasikinis, su malonumu perskaičiau )
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-10-16 19:03:32
Monologas - išpažintis... Nuoširdu, skaidru.