Žvelgi- gestančio vakaro šešėliai medžius apkabina
Ir prigludęs prie žemės gali išgirst jos plakimą,
Kol tolumoj kontrolinis šūvis nuaidi  
Ir sutemose graudžiai pravirksta padangė.

Griuvo sugriuvo palaiminga ramybės fikcija.
Ir į draugiją nuo šiol renkies hienų opoziciją,
Kad venomis pulsuotų gyva ugnis, ne šaltis,
Kad tiesos daigai net pro asfaltą imtų kaltis.

Apleisti sielos krateriai, užsipildo magma
Nuo vienišų kalnų te atsimuša tyla.
O laikas už skverno tempia žemyn,
Ir mane, ir tave su manim.

Kas tu, trokštantis gero, bet nevengiantis pikto?
Ištroškęs... bet joks vanduo tavęs nepagirdo.
Visi žinome tiesą ir vaiduoklių namuos
Mes nerasim ramybės ar gyvos šilumos.

Dar akimirka, pagąlast išsiskirimo ašmenims,
Ir išpjauti praeities likusius sodus,
Kad vėl ramiai užmigti šiltomis naktimis
Įminus visas gyvenimo mįsles ir kodus.