Čia tas tunelis, apie kurį seni nutylėjo,
Jame traukiniai šviesomis kalba.
Kartais maži vaikai ribas apspjauna
Ir vyrai ryškiomis liemenėmis vos
Spėja prie suodžių prilipti –
Kaip drugiai pajuodusių gatvių,
Kaip musės, kurių švytėjimą reikia surinkti.

Čia kulkomis išpaišytos baltos slėptuvės,
Kurių raktai neturi ką atrakinti,
Ir atsargos – moterų veidrodėliai,
Raudonai ištapyti.
Jūreivis, susibraižęs kojas
Paskutinėj kelionėj pas motiną,
Renkasi vandenų kelią.

Pirmą kartą dėlė mane, išmokusią
dauginti akmenis, prarijo,
Ir garvežys priešingos juostos
Pasikeitė kryptį.
Ji šnypštė kaip jos sesės,
Sodiečių vaikų nešamos ant plento saulės akistaton.
Aš – ne saulė,
Tik per aštriu kampu mane ji pasiėmė.

Baltos nišos, kur abitai ryškiai spalvoti
Ir geležinkelio vienuolių garsūs keiksmažodžiai
Juos sušaukia maldai –
Jau visi išmoko padauginti akmenis.
Dabar dėlės vidury skamba barškučiai,
O kaip blizga jų vaškas,
Tai traukiniai šviesomis kalba.