Kam leidai grįžti į save, kur kertės abejonių pilnos,
Kur susikraustę į palėpes neišsipildantys sapnai,
Kur ploja rankom pranašai, nes kvailos pranašystės pildos,
Kur pareiga nuplėšią lytį ir nebeleidžia būt silpnai?

Trinuos priklydusia kale, nes panieka įgyja kūną.
Kiekvienas sutaupytas žodis - nauja užtvinkusi rakštis.
Kaltai nuleidusi akis prieš sužalotą savo sūnų -
Bijau, kad regimą nemeilę ant nekaltųjų jis drabstys.

Čia viskas daug sudėtingiau, negu atplėšti tavo, mano,
Nei užsivožti karsto dangtį dėl noro nieko negirdėt.
Taškai nebuvo padėti ant prasidėjusio romano.
Kam leidai grįžti į save, kai nukentėjusi garbė?

Jei panaudoji ir meti, ar privalau kažko tikėtis -
It prekė jau be etiketės, netekusi savos vertės.
Ne vienas būna jaunumėj nesąmonių kokių prikrėtęs,
Tačiau sulaukus žilo plauko jau nebetinka jas bekrėst.

Pažyra turtai ir darbai kaip suverti prastai karoliai,
Nes trūkinėja menkas siūlas nesusivijusių jausmų.
Ar pats po priekaištų griūtim norėtumei ką dirbti uoliai?
Nesprendžiu būti ar nebūti - už mus abu nusprendei tu.

Pasaulis griuvo? Nemanau.Tik mano kertės ir palėpės
Vaiduokliškai suaimanuoja nuo kurtinančios vienumos.
Nenumanai, su kiek vilčių tu palieki mane palietęs,
Ne tau suprast, kad jų buvimas labiau įaudrins, nei paguos.