13

Bebrėkštančioj aušroj visai kitaip atrodo
Visi jausmai, svaiginę ir kankinę mus.
Vėl slenka debesys – nuobodžiai ir vienodai,
Širdim jaučiu, nulis vėl rudenio lietus,

Nuplaus šalta srove gatves, namus ir langus,
Nukris, nusiramins ir vėl tolyn nuplauks.
Prieš saulę sužibės šalti lašeliai brangūs,
Tik niekas jais nesigrožės, nerinks, nešauks.

Keistai nurimę, dar žalioj žolėj, gulėsit.
Paskui ateis viešnia – balta lengva šalna.
Per naktį rankomis aš savo širdį liesiu.
Lyg būtų man mažai tų skaudulių… Gana.

Išplaukia vaizdiniai, neryškiai ir miglotai.
Vėlei, praeitie, man tikrą veidą rodai.