Nėra juk širdies, kur nerasčiau kertelės,
O kartais ir ploto už žmogų gilesnio,
Įeiti užtenka siauriausių vartelių,
Išeidamas plėšau gyvenimo prasmę.

Kai šaudė, kai galvas kapojo ant trinkų,
Aš vėliava juoda plakiausi tvirtovėj –
Į važį turtingi save įsikinkę,
Iš namo dar šilto prigrobę, sukrovę,

Per miestą – šviesos nepabūgę nei nieko,
Lašėjo jų prakaito kruvinos žymės,
Į savo namus, nepravirkę, nerėkę –
Važiavo ir jautės laimingaisiais gimę.

Juk visos teisybės pavydais daigintos
Sudegino ponų lipdytąją pilį –
Kaip vaisių dar Dievo ragauti užgintą,
Juk kando vaikučiai ir seniai pražilę.

O kiek išdavysčių per žmogų kryžiavos
Ir stūmė kaimynus ant katorgos ledo?
Juk sąstatai sunkūs į šiaurę važiavo
Gerumo iš mūsų visų pasigedę.

Ir šeimą, ir brolius pavydas aplanko,
Ir plėšia, ir kruvinas pėdas palieka,
Nereikia sunkiųjų pabūklų nei tankų,
Užtenka pavydo kaip šliaužiančio nieko.

Jis žmones išmokė apgaut ir padegti
Kaimyno namus ir kūtelę dar naują –
Jis sukas po širdis ir dieną ir naktį
Ir mūsų pastogėj lig šiol karaliauja.

Net sporto aikštelėj jis liejasi srutom,
Kai geros komandos be gailesčio plėšos.
Net ratuos bekojai lig prakaito kruta
Praradę lankstumą ir judančius riešus.

Kūrybos slėptuvėj pavydą surasim –
Jis kirbina mintį, jis vaizdus išdarko –
Raudonos, geltonos ir baltosios rasės
Pavydą apglėbę ir myli, ir verkia.

Su juo kaip su broliu suaugę, sugimę,
Jį kartais palikti, užmiršti panorę –
Ant savo pavydo suderinto rimo,
Mes nešam ir gėrį, ir dievišką dorą.