Išdalinęs visiems, ką talpioj derliaus kraitėj turėjo,
Atsisėdo Ruduo pasvajot po spalvingu skėčiu,
Apsisprendęs tvirtai nieko gyvo neimti į glėbį,
Nes apsunkęs jis pats dar nuo Vasaros vaišių sočių.

Bet marga lapija - tiktai vėjo nešiojamos skiautės.
Gūžias nuogas Ruduo, ne svajonės dabar galvoje.
Derliaus kraitė tuščia. Kas gi vargetai leis prisiglausti?
Mato - stūkso pilis. Tad Ruduo pasibeldė į ją.

Šeimininkė dosni davė svečiui, ką gero turėjo -
Purtė minkštas duknas, kol iš jų pasipylė pūkai.
Ir baltuos pataluos apkamšytas Ruduo tol gulėjo,
Kol užmiršo net pats, kaip ši pasaka trunka ilgai.

Tuo metu už langų jau pavasario vandenys plaukė,
Supdami ant bangų ir lytis, ir išaugtus rūbus pumpurų.
Praregėjo Ruduo, kad glėby jo - sena žilaplaukė
Ir suprato, kad jis apžavėtas tos laumės kerų.

Kai prisiminė jis uogom kvepiančias Vasaros lūpas,
Kaip jie šoko abu čirpiant pievoje ritmą žiogams,
Išsiveržt iš pilies tą akimirką baisiai parūpo,
Ir visai nesvarbu, kad išeiti jam tektų nuogam.

Įsižeidus Žiema jį paleido - vis tiek dar sugrįši!
Apsidžiaugęs Ruduo išklajojo laukus ir miškus,
Kol skaudi neviltis kaip šykšti ašarėlė ištryško -
Kas galėjo žinot, kad jisai nebelaukiamas bus?

Silpnadvasio delnai pasistvėrė gaižaus uogų vyno,
Derliaus kraitė tuščia nuriedėjo piktai paspirta.
Šitie metai prasti, bet Ruduo iki šiolei nežino,
Kad kalčiausias jisai, nes apspangęs vėl eis ne pas tą..