9

Sustot, praeitų metų naštą nusimetus,
Akimirkai sustingt ir žengti vėl tolyn.
Vėl skaičiai laikrodžių, lyg naujos laiko gretos,
Rikiuos ir ties iš naujo kelią ateitin.

Suskubs žiema išberti baltą savo pūką,
Sunokusias gėles uždės vėl ant langų.
Bet tai dar bus. Kol kas balta migla nutrūkus,
Akis uždengia ir matyt labai sunku.

Ir man atrodo – niekados neberegėsiu
Tas obelis senas, aplipusias žiedais
Ir saulės spindulius, ramaus, tamsaus pavėsio,
Prabėgusius metus, užverstus aklinai.

Tik pabuvojus praeity, numest galiu
Užsimiršimo pilką skraistę nuo akių.