....................Esė apie haiku meną

Visiškai tikras haiku. Geresnių nebūna. Nesti nei Japonijoj – kiek teko skaityti jų ir apie juos. Tiesa, skaityti vertimų, arba ne japonų rašytų.
Išlaikyta struktūra, prasmės kūrimo principas: harmoningas kontrastas. Taip mintis ir įspūdis įteigiami kiekvienam – žinoma, matančiam, kas parašyta.
Šis Dalios eilėraštis rodo kokybinį šuolį, pasiektą naują lygį haiku mene. Vaisingai baigia kelių haiku ciklą.

Pats manau, kad lietuviškam haiku skiemenis skaičiuoti netikslinga. Japonai rašo vienu stulpeliu, jiems labai svarbus ryšys tarp kalbos vienetų ir hieroglifų, mūsų skiemenys, regis, tik primena jų sistemą, net neatvaizduoja jos. Dėl to kitose kalbose skaičiavimai pagal japonus nepasiekia tikslo, atrodo nenatūraliai, net sėkmės atveju kenkia įspūdžiui.
Tarkim, bandymas sujaponinti: vietoj stulpelio rašykim eilute, be skyrybos (japonai turi specialią, mes palikim skaitytojui).
_ _ _ _ ištirpsta paukščiai ūkanoj kurti tyla remiuos lazdute
Kažkas „gaunasi“. Tai panašu į japoniško haiku pažodinį vertimą. Bet tai ne pagal mūsų tradicijas, nepriimtina. Tikrai japoniškai vis tiek neišeis. Tenka modifikuoti, paliekant esmę – siekti išraiškos taupumo ir gilumo. Reikia palikti trieilį, jis pakankamai riboja iškalbos polėkį. Dar galima riboti žodžių skaičių eilutėje. Plačius mūsų žodžius skiemenų riba negražiai varžo, dar blogiau, kai reikia pritempti. Ribojimas turi būti ne „tiek“, o „iki tiek“. Tikras lietuviškas užrašymas turėtų atrodyti taip:

Ištirpsta paukščiai ūkanoj,
Kurti tyla.
Remiuosi lazdute.

Vaizdingai graudulingas...

Tai ir matau akimirką: žengia dailiuteisk, pasiremdama lazdute, o tylioj ūkanoj paskęsta paukščiai.Žavu.

ūkanos te židinio šiluma virsta... :)

Lazdutė juk medinė, o ja dar teka medžio syvai, lai ji tik sustiprina, ta lazdutė )

Kurti tyla įtikino. Paskutinė eilutė netikėta, bet labai švelni.

O, tai dar ne tas atvejis. Džiaukimės.
Lazdute, sasula, nepasiremsi.
Reikia lazdos, kad pamačytų...