Kai širdį skauda,
kai sieloj nemiela,
noriu pasiguosti,
atvert savo sielą.
Bet ar išklausys kas
svetimą raudą,
kai šitiek aplinkui
ir melo, ir ledo?
  Išėjau aš į gamtą –
ramybės uostą.
Parko berželiui
bandžiau pasiguosti.
Bet jis manęs neklausė –
nuolat tik šlamėjo
blaškomas rudeninio vėjo.
  Nuojauta man sakė –
grįžk į namus,
užsideki žvakę.
Žvakelės liepsnelė
maloniai plazdėjo,
manosios lūpos
maldelę šnabždėjo:
„Šventoji Marija, dangaus karaliene,
imk mane už rankos,
savo pėdom vesk
ir angelą sargą
Tu man pavesk.
Aš trapi – man lengva paslysti,
o pakilti vienai per sunku.
Suteik man stiprybės,
gyvenimo vingiuose kantrybės,
juk esu Lietuvos –
Tavo žemės vaikas...“
  ...Malda – apmąstymų buveinė,    
    kur net gyvenimo speiguos
    daug viltingų žiedų.
     Šventa ramybė iš krūtinės eina, –
     ją tik maldoje randu.