Taip nutolsta išėję, taip gyvžaizdėn vinį įsikala,
Taip po „rykštės pirmosios“ tikriausiai iš Nilo išbrisdavo
Ir badaujantis laikas - vilties anoreksijos įkaitas
Nenustoja kliedėti, kad mudu tik įvaikiai Kristuje.

Taip į vyzdžių anglis skverbias geismas – išalkęs nevisprotis,
O troškimai – mankurtai nepaiso jokių „šitaip nedera“
Ir neverta bandyt užsimerkt – neišvengsi akistatos
Kartais sielos vilkolakių šauksmas stipresnis už nejautrą

Net po trigubos dozės tiesos neskiestos, ne į raumenis.
Vis dar inkščiančios naktys tuoj tuoj išsiners iš apynasrių
Ir pati nuo savęs atsiplėšiu… ar verta, neklausk manęs
Tik stebėk, jei pajėgsi, kaip vyzdžiuose debesys mylisi...