Kalbėt su medžiu ir į vakarą žiūrėti,
Ir būt tiktai su savimi,
Su žvaigždele mintim pasišnekėti –
Dėkoju, vakare, kad vėl tu sugrįžti.

Po rūpesčių dienos, kasdieniškos rutinos,
Po žodžių, žvilgsnių, priekaištų garsių
Palaiminta ramybe sugrįžti tu
Ir prieblanda mane apkabini.

Geriu aš vakarą – svaigių troškimų taurę,
Jaučiu save, liečiu save – tikra,
Ir medžiai sušlama gerai mane supratę,
Tokie mes artimi tyliajam vakare.

Kaip gera nors trumpam nebegalvoti –
Ką privalau, ko reikia, ką turiu,
Tik su medžiu, tik su žvaigžde byloti
Apie slapčiausias kerteles tabu.