Ant plikos liepos
Nuogas angelas tupėjo.
Švelnia ranka jis glostė
Verkiančias šakas.
Karšta savo širdim
Jos juodą širdį glamonėjo,
Balta viltim
Bučiavo jos akis...
Neverk, liepužė,
Kad vėl ruduo atėjo
Ir piktas vėjas
Nuplėšė tau rūbus,
Juk tu gyva
Ir nustabiai graži,
O Tavo sieloj
Bręsta pumpurai maži.
Jie šaltą žiemą
Speiguoti...apledėję
Kantriai ir atkakliai
Sulauks pavasario.
Šypsosis mums
Gležnučiai ir žali,
Vasaros saulė
Bučiuos juos, glamonės
O tu, liepuže,
Suliepsnosi ir širdį
Ir lūpas apliejus medumi.