Mirtis - baisi lygiai taip pat kaip baugus yra apgaulės suvokimas rugpjūčio naktį pažvelgus į žvaigždėtą dangų (juk dieną jis irgi pilnas žvaigždžių). Mirtis - baisi, nes cinikai sako, jog po jos tiesiog nieko nėra. Mirtis – baisi, nes kvepia baltais gvazdikais ir pjauną kaklą aštriai išlygintais kelnių kantais.

Devynerių Aušrytė su drauge sėdėjo ant šaligatvio atbrailos daugiabučio kieme ir pilna burna kimšo morengus, kai pažįstama teta, visai nepanaši į blogos žinios nešėją, vis dėlto pranešė jai blogą žinią. Dangus buvo pilkas, kelias namo neįprastai ilgas, rodos, net vingių daugiau atsirado, o šalia kelio stūksanti varpinė spindėjo graudžiai  raudonai.  Tačiau iš jos sklido varpų dūžiai, nors sunkūs, bet tvarkingai gulantys į širdį,  pranešantys visam kaimui, kad dar viena siela iškeliavo kažkur ten, kur net varpų gaudimas nenukeliauja. Pagarbi duoklė mirčiai. Parėjusi namo Aušrytė atsigulė ir užmigo, vis dar tebegaudžiant masyvaus metalo aidui.

Aušrą pažadino pro atsainiai užtrauktos užuolaidos plyšį įsibrovęs spindulys. Ji atmerkė akis ir akimis apžvelgė netvarkingą bendrabučio kambarį. Pakėlusi nuo žemės mobilųjį telefoną rado ten dvi žinutes. Viena sveikino su dvidešimtuoju gimtadieniu, kita tapo neoficialiu kvietimu į laidotuves. Aušra atsisėdo lovoje, nuleido kojas, kaip kad darydavo tada, kai blauzdą sutraukdavo mėšlungis, susigūžė link žemės lenkdama krūtinę. Klausėsi, bet girdėjo tik apačioje vykstantį remontą. Aišku, sumojo, aplink dešimties kilometrų spinduliu nėra nei vienos varpinės.

Pasak antikos mitologijos už didžius darbus žmogus po mirties tampa žvaigždynu. Kur kas geriau nei pilka, gyvenimo pasiekimais išmarginta kortelė, pakabinta ant pūvančio medinio namo sienos. Dar daugiau – tai pranoksta net šviesos terapijos kursą pūstažandžių angeliukų draugijoje.  Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, šventai tikiu, kad net ir nieko gero nenuveikęs gali tapti varpų muzika, sklandančia virš stogų ir medžių viršūnių, bei gulančia būtent į tą širdį, kuriai šiandien labai praverstu magnis.