Kiek kartų aš sau žadėjau – niekuomet neliūdėsiu, niekuomet...O ruduo, kaip ir metai, daro savo darbą, tyliai mesdami lapus ir grimzdami į praeitį. Ir dar tas suolelis priešais mano langus...
Prisimenu kaip senelis sukalė jį ir greta pasodino klevą sulig mano ūgiu.Ir dabar jis dar ten tebestovi. Klevas jau užaugo, suolelis sukrypo, bet kiekvieną laisvą minutę, kai vėl sugrįžtu į savo gimtąjį miestą, mane ten traukte traukia. Seniai jau čia lankiausi.
Atsisėdu ir apsupta šešėlių, bandau sugrįžti į tą nuostabų laiką. Ak tie prisiminimai....
Girdžiu kaip sukdamiesi iš lėto, tyliai, vienas paskui kitą, krenta spalvoti lapai. Pasijuntu, tarsi sėdėčiau žydinčioje pavasarinėje pievoje ir žiedai, šnabždėdami ir truputį jaudindamiesi, paleidžia į erdvę sunokusias gėlių sėklas, kad jie toliau tęstų gamtos duotą gyvybę. Mirtis už gyvybę, gyvybė už mirtį.
Giliai viduje, suvirpa širdis ir perskrodžia nerimas. Toks šviesus ir skambantis pasaulis. Kiekvieną kartą surandu kažką naujo, gražaus ir šilto. Ir tie prisiminimai, tūnoję labai giliai, išsiveržia į paviršių, išplaukia gilia išgyvenimų ir jausmų upe. Niekas nepajėgs jos sustabdyti. Ji turi visa ištekėti, išvešėti prisiminimais, nunešti tave į tuos seniai praėjusius laikus. Užmerkiu akis ir tyliai sėdžiu, įsiklausydama į supančius mane garsus.
„Mėnesienos sonata“...Plaukia ji, išjudindama lengvais prisilietimais mano sielą. Vėl sujungia mus abu, praplaukia seniai prabėgęs ruduo ir tyli mėnulio pilnatis. Dvidešimt trečio rugsėjo...Mano gimtadienis...Kiekvieną kartą jis kitoks, bet kažkuo ypatingas, savaip gražus, papuoštas skirtingomis spalvomis, mintimis. Tik jausmai lieka tie patys.
Ak, kaip tai seniai buvo...
Pasijutau tokia sena, vieniša ir niekam nereikalinga. Ne. Šitaip gyventi negalima. Reikia kažką daryti, keisti savo būtį iš pagrindų, pačiai keistis.
Pirmoje eilėje – mano išvaizda. Bandau pažiūrėti į save iš šalies, nesigauna. Labai jau noriu pati sau atrodyti jaunesnė, gražesnė. Prisiminiau savo draugus, kaip jie pasikeitė, paseno. Man atrodo, kad esu vis tokia pati, aštuoniolikametė. Niekada širdimi  nejutau, kad ir aš jau tokia kaip jie. Ir aš jau senė. Prabėgdami vaikai, greitai kreipsis į mane – teta, o gal močiute...
–Sveika, – išgirstas žodis ir tas kiek prislopintas iš susijaudinimo balsas, privertė mane krūptelėti ir atsigręžti.
– Laba...– aš žiūrėjau į priešais stovintį aukštą, kiek žilstelėjusį vyriškį ir negalėjau išlementi daugiau nė žodžio.
Jis įdėmiai žiūrėjo į mane kiek palenkęs galvą. Mačiau tik jo akis, tamsias, šiltas.
„ Dieve, negali būti...Tik jo tokios akys...Man turbūt vaidenasi,“ – jaučiau, kad iš nuostabos pražiota burna taip ir liko atvira. Drebėjau iš susijaudinimo, man ant žemės nukrito rankinukas, nuriedėjo po suoliuku lūpdažis, o aš vis stovėjau ir negalėjau atitraukti akių.
– Juozai...Tu? – vyras nežymiai linktelėjo galva ir apkabino mane.
– Dar prisimeni?
Padėjau galvą ant krūtinės ir ištirpau. Nemačiau nieko. Per tas kelias sekundes, kol mes stovėjom taip apsikabinę, išsitrynė visi mano pragyventi metai, viskas kažkur nuplaukė, prarado reikšmę, nugrimzdo ir man vėl liko tie aštuoniolika...
– Su gimtadieniu, – Juozas nuo savo kaklo nuėmė kryželį ir užkabino man.
– Aš kiekvienais metais ateinu prie mūsų suolelio ir palieku tau gėlių. Pasėdžiu, pagalvoju apie mus, mintyse pasikalbu su tavimi ir išeinu. Širdyje visuomet jaučiu tavo būvimą čia. Nežinau nieko apie tave, kur tu, ką veiki? Šiame mieste irgi jau negyvenu. Bet rugsėjo dvidešimt trečią stengiuosi atvykti. Ir kiekvieną kartą drebu iš susijaudinimo, laukiu ir tikiuosi sutikti tave, sėdinčią ant šito suoliuko. Tiek metų... – jis nepaleido manęs iš savo glėbio, atsargiai pasodino ir, žiūrėdamas man į akis, ištiesė nedidelę puokštelę.
Mano mylimos neužmirštuolės... Į kiekvieną pasimatymą Juozas man atnešdavo tokią puokštelę ir netikėtai man jas įteikdavo. Niekaip negalėdavau suprasti, kur jis slepia gėles ir dabar tas pats pasikartojo. Aš pabučiavau jį į lūpas, žiūrėdamas jam į akis ir svaigdama jo glėbyje. Mūsų pirmas bučinys pasikartojo.
– Tu visai nepasikeitei, tapai dar gražesnė, – jis bučiavo mano akis, lūpas, kaklą, pamiršęs viską pasaulyje, pamiršęs tuos ilgus, pilnus ilgesio metus, to nebūvimo su manimi.
Dingo nueitas kelias, nerimas ir liūdesys, lydėjęs mane visą tą buvusį laiką. Tik dabartis, tik tai egzistavo. Pirmoji mūsų meilė vėl sugrįžo ir įsispraudė greta mūsų ant suoliuko. Vėl suskambo „Mėnesienos sonata“, neatskiriama mūsų jausmų dalis.
„ Kokia aš laiminga! Mes vėl kartu. Aš vėl žiūriu į tas aksomines, tamsias akis, į savo prarastą pasaulį, į savo svajonę. Tiek naktų nemiegota, tiek pergyventa,“ – keikiau savo likimą, nors nebuvo už ką jį keikti. Pati kalta. Pati pasitraukiau iš laimės lauko, palikusi gimtas vietas, mylimus žmones. Siekiau savo tikslo. Na, pasiekiau ir kas iš to. Nesijaučiu laiminga. Visas mano gyvenimas monotoniškai rieda tai į kalną, tai į pakalnę. Viskas sukasi ir vėl grįžta į pradinį tašką. Ir vėl viskas nuo pradžių...
Ant savo kūno jaučiau šiltą ir švelnų jo rankų prisilietimą. Jis glostė mano nugarą, pečius, galvą. Dieve, kaip man to viso truko, kaip man truko tokių šviesių, šiltų akimirkų!
Aš nieko aplink nemačiau, tirpau, kaip pavasarinis sniegas saulėkaitoje. Mes vėl kartu. Po šitiek metų...
Nežinau, kiek mes taip sėdėjom apsikabinę ir tylėdami.
– Čia juk mūsų kunigėlis! Negali būti! Nei gėdos, nei sarmatos. Nors pasislėptų kur. Tai kaip jis, nuodėmingasis, laikys mišias? Gal čia visai ne jis? – kiek tolėliau praeinančių davatkėlių kalbos sugrąžino mus į realų pasaulį.
Tik dabar pastebėjau jį vilkint sutaną, o ant dešinės rankos blizgantį žiedą.
– Nežiūrėk taip į mane. Aš tai padariau iš nevilties. Man pasakė, kad tu ištekėjai. Nieko kito nesugalvojau, priėmiau, ką man paskyrė likimas. Negaliu atgal sugrįžti. Juk ir tu gyveni savo gyvenimą. Bet dabar negalvokim apie tai. Aš toks laimingas. Dieve, ačiū Tau, išklausei mano maldą, suteikei jėgų ir valios sulaukti tos nuostabios akimirkos. Aš toks laimingas, – Juozas laikė saujoje mano rankas ir glaudė jas prie savo širdies.
Aš žiūrėjau į jį netekusi žado.
– Ką tu padarei...Sugadinai sau gyvenimą, sugriovei savo svajones, nubraukei visas savo viltis. Man galvoje netelpa. O, Dieve, kad aš būčiau žinojusi...
Jau sekančią savaitę po mūsų paskutinio susitikimo grįžau atgal, ieškojau tavęs. Tavo draugas Algis man pasakė, kad tu išvykai. Skaudu buvo, net neatsisveikinai, juk galėjai bent laiškelį palikti. Paskui skausmas atlėgo. Tik supratau, negaliu be tavęs. Nejaugi tu pagalvojai, kad aš viską pamiršau, kad dingo jausmai? Kodėl tu neieškojai manęs? Aš viena, niekuomet ir nebuvau ištekėjusi. Žinai, visus sutiktus vyriškius lygindavau su tavimi, man jie buvo neįdomūs. Ką tu padarei ...
Vėl ir vėl prisimenu savo aštuonioliktąjį gimtadienį... Tavo toks laimingas, švytintis veidas, šypsena ir pirmas bučinys. Kokie mes abu buvome laimingi...Visas pasaulis priklausė tik mums, viskas buvo pasiekiama. Mūsų meilė...
Prisimeni, kaip pasakojai man apie mūsų bendrus namus, kokie jie bus, apie būsimus vaikus, apie pačias giliausias svajones, kurias net savo geriausiam draugui nepasakodavai. Tai buvo tik mudviejų, mano ir tavo. Tai buvo mūsų būsimas gyvenimas, kuris subyrėjo žengus ne ten vieną lemtingą žingsnį. Tai buvo laikas, padėtas ant lygiadienio svarstyklių, kurias nusvėrė staiga pailgėjusi naktis.
Sugrįžau atgal, neradusi tavęs. Jaučiausi pamesta, išduota ir niekam nereikalinga. Ilgą laiką nemačiau žydinčių gėlių, negirdėjau paukščių klegesio, nemačiau saulės. Žiema, pavasaris, vasara, ruduo. Išmokau gyventi iš naujo, vėl pažinti pasaulį, matyti ir jausti pavasarį, bėgančią vasarą ir gėrėtis rudenį skambančia „Mėnesienos sonatą“. Gėlių žieduose matydavau tavo akis, šypseną, lapų šnarėjime girdėdavau tavo žodžius ir vėjo dvelksmą priimdavau kaip tavo glamones. Tu su manimi buvai ir būsi visą mano gyvenimą. Nesvarbu, kaip jis pakryps, kuria linkme pasisuks mūsų keliai, bet mes visą laiką būsime kartu. Man dažnai atrodė, kad tu šalia, kad girdi mano mintis, matai mane.
Aš jau ne ta, labai pasikeičiau, pasenau, sukrypau, bet širdis liko tokia pati kaip buvo. Kaip norėčiau nubraukti visus prabėgusius metus, kurie mus išskyrė, kad man vėl būtų aštuoniolika ir tu vėl būtum toks kaip anksčiau, – aš dar ilgai jam šnekėjau, išsakiau viską, kas per tiek metų sluoksniais nugulė į mano širdį, ką jaučiau, apie ką svajojau naktimis.
Jis tyliai sėdėjo, žiūrėdamas į mane ir atrodė, manęs net negirdi. Aš nutilau. Negalėjau sulaikyti savyje sukauptą skausmą. Ašaros riedėjo skruostais, bet aš jų net nešluosčiau. Juozas priglaudė stipriau  mane prie savo krūtinės ir sūpavo kaip įskaudintą vaiką. Paskui delnu atsargiai nubraukė ašarotą mano veidą.
– Tu dar gali manęs palaukti? Visai nedaug...Aš susirasiu tave, tik leisk man išsilaisvinti, leisk man atsisveikinti su praeitimi, – jis užsirašė mano adresą, telefoną ir pakilo nuo suoliuko.
– Lauk manęs, aš noriu suruošti tau viso gyvenimo šventę. Jauti, eina naujas ruduo, iš kairės – Juozas dar kartą mane apkabino ir, pabučiavęs, nuėjo takeliu link autobusų stoties.
Dar kurį laiką mačiau besiplaikstančią vėjyje juodą figūrą, ryškių rudeninių lapų fone. Paskui ji išnyko. Švietė rudeninė saulė, skleidžianti šilumą ir viltį. Aukštai danguje klykavo besiruošiantys į kelionę paukščiai. Laimingo jums kelio.
Paukščiai, kaip ir jausmai, vėl sugrįžta į savo senąjį lizdą.