Apie žmones, kūrybą, tušinukus ir kitus erdvės (ar kaip ją bepavadintum) matmenis (2)

Taigi, apie gyvenimą. Jis susideda iš... em, daug ko, tikriausiai, kad visko. Užteks paminėti, kad net ir patyrus tūkstantį nesėkmių ir tik vieną ar nulį sėkmių, nereikėtų leisti nesėkmėms užgožti jūsų gyvybingumo ir esybės. Sugebėkit tą vieną, kad ir vienintelę sėkmę ar nuostabią akimirką jūsų gyvenime paversti puikiausiu šviesos šaltiniu visoje Visatoje, lai tai būna pati ryškiausia žvaigždė jūsų visatoje. Sakote, kad neįmanoma? Argi? Tada užduosiu klausimą – kas daugiau: 1000 (tūkstantis) lašų vandens, prilašintų į tuščią butelį, ar 50-ies litrų bidonas, pilnas vandens? (Jei netingit, galit patikrinti; lašus lašinti esant normalioms sąlygoms). Įsivaizduokit, kad gyvenate dykumoje. Kas jums teiks daugiau džiaugsmo –1000 lašų vandens butelyje ar vienas didelis 50-ies litrų bidonas, pilnas vandens; tūkstantis nesėkmių ar viena vienintelė sėkmė? Būkite savimi, jei norite keiskitės, o jei ne – tiesiog džiaukitės, nebijokite klysti ir būsite laimingi, o rūškanų veidų jūra aplink jus pradės šiltėti ir sekti jūsų srove, įkvėpsite aplinkinius gyvybės. Gal nuskambės bibliškai, kurios nenoriu čia painioti, nes nesu skaitęs, net nežinau, ar Biblija ir Šventasis raštas kuo nors skiriasi (taip, ant laužo mane eretiką: šiais laikais nereliginės literatūros trūkumo nėra, ir taip visko neperskaitysi (šiuo metu kaip niekad mano eilėje skaitinių netrūksta), bet jūsų kūnas taps esybe. Žmogus turi būti esybė, kad galėtų gyventi: vien tik egzistuoti nepakanka. Dažnai klausiu savęs, kuo gi skiriasi gyvenimas nuo paprasčiausio egzistavimo. Keisčiausia, kad sunku jausti ribas tarp šių dviejų būsenų. Ne kartą mintį, jog tik egzistuoju, keitė tikėjimas, kad gyvenu, suteikdavęs naujų jėgų antplūdį, tačiau mintis apie egzistenciją plaukioja visąlaik lyg tamsus audros debesis. Tarsi tūnodavo visąlaik kažkur tamsoje, kur jo nematydavau, bet jis mane stebėdavo visąlaik ir pasirinkęs jo manymu tinkamiausią progą (gal kai jausdavau tariamo gyvenimo džiaugsmą), smogdavo iš pasalų, kirsdavo nuožmiai į paširdžius lyg pikčiausias priešas. Dienos tada tapdavo niūrios: niūresnės nei švininis dangus, užklojantis visu savo nuožmumu. Ieškodavau atgaivos naktyje, lietuje... Gal taip ir turi būti? Juk jei visąlaik jausi lengvumo jausmą, gali tapti toks lengvas, kad net menkiausias vėjas pakels tave į orą... Bet juk kaip smagu būtų skraidyti! Pakeltas į orą skrietum, jaustumeisi lengvas, bet būtum per lengvas, kad pats galėtum skristi, todėl tikriausiai būtum nešamas kažkur į nežinią, neaišku, ar saugią. Ne, audros debesis reikia vaikyti! Kiauras dienas pliaupiantis lietus ne tik kad kuria slogią nuotaiką (be to ir slogą gali įtaisyti), bet gali sukelti ir smarkų potvynį. Imk, žmogau, ir apsispręsk, kad nori, kas čia geriau.

Grįžtant prie padaro, vadinamo žmogumi, prigimties ir tų šimtų per dieną matomų veidų, kuriuos pro smegeninę reikia praleisti lyg per kokį filtrą. O kas, jeigu mano filtras sugedęs ar neveikiantis? Visi tie nelaimingi ar kvailai besišypsantys veidai lyg koks brukalas į pašto dėžutę patenka į mano vidų ir piešia emocijas. Kaip tada galiu būti savimi? Taip ir blaškausi – pykdamas ant savęs, ant kitų, kai nežinau, kur aš, o kur jie. Bijau, kad nesu toks, kaip jie, ir jie manęs nepriims. Girdžiu viduje knibždantį tą šlykštų balsą, neduodantį ramybės. Dar labiau nirštu ant savęs, ant jų. Pradeda į galvą lįsti mintys, lyg pražūtingos sirenos, buriančios, kad nemoku gyventi. Tada laukiu saulės, besisklaidančių audros debesų, pro kuriuos, žinau, kada nors vis tiek prasiverš ir šiltas šviesos spindulys, ir sušoks saulės zuikučių šokį, taip praskaidrindamas nuotaiką. Bet prasiskverbti jam reikia ir mano pastangų, turim darbuotis abu, kad praskleistume tankų debesų šydą, reikia veikti išvien. Tad kaip gi būnant žmogumi, socialiu ir bendruomenišku padaru iš prigimties, galima jaustis vienišu ir nelaimingu? Hm, galbūt nesu žmogus? Ne, kas čia per nesąmonės, ne, nebent esu gerai užmaskuotas ateivis. Tiesa, kartais jaučiuosi tokiu būdamas. Man tai kartais netgi patinka – nereikia vaidinti, kad esi toks, kaip kiti, kad turi mėgti, ką mėgsta kiti, kalbėti, ką kalba kiti. Bet čia išlenda dar viena bėda. Kartais per dažnai surandu priežasčių, kodėl turėčiau kitiems užverti duris į savo vidų, kažkodėl nusprendžiu, kad bendravimas su kitais yra beprasmis, nedrįstu veltis į bendravimą, bijodamas lyg mūšio lauko ar painus voratinklio, į kurį galiu įsipainioti ir apimtas panikos niekaip neištrūkti, kai manęs link keliaus pietauti pasiruošęs voras? Fe (ne, čia Fe reiškia ne Ferum), šlykštu nebūti savimi. O gal tai tiesiog bandymas pateisinti bėgimą nuo kitų, baimę būti nesuprastam, nesuprasti kitų? Bandymas pateisinti baimę gyventi? Ne, aš gyventi nebijau: priešingai – aš to noriu! Gal bijau bandyti gyventi... Bet esu laimingas, kad mokausi nebijoti tai daryti.
VejantisVėją

2011-10-04 11:08:16

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Laukinė Obelis

Sukurta: 2011-10-04 19:11:13

Net nesinorėtų ieškoti kažko bendra tarp šių dviejų dalių, nes, jei jas kažkas sieja, tai turbūt tas plaukiantis, nevaržomas dienoraštiškas mąstymas ir autoriaus nusiteikimas nepaisyti skaitytojo. Ir, jei praeitoje dalyje tai erzino, šioje tai atrodo visai savo vietoje.
Taip, vis dar esama šimtą kartų girdėtų tiesų nuotrupų, bet kur kas mažiau. Radau daugiau gilesnių užuomazgų, kas džiugina, domina. Skaitydama nusistebėjau, kodėl dykumos įvaizdis man visada atrodo toks vykęs - galbūt todėl, kad dykuma mums tokia nepažįstama?
Manau, atsijojus grūdus nuo pelų, šis gabaliukas visai neblogai skaitytųsi.
Na, jei būtų mano valia, atsikratyčiau skliaustų ir netgi to, kas juose išdėstyta. Bet čia jau autoriaus pasirinkimas.

Pataisau:
Ar gi --> argi

Anonimas

Sukurta: 2011-10-04 18:14:01

Ši savianalizės dalis man pasirodė net geresnė nei pirmoji. Kiekvienam mums ne pro šalį retsykiais perleisti save per tokį koreliacinį filtrą. Kūrinys tai skatina ir už tai Autoriui didelis dėkui. Dabar truputį (mano matymu) apie išraiškos priemones: „Užteks paminėti, kad net ir patyrus tūkstantį nesėkmių ir tik vieną ar nulį sėkmių, nereikėtų leisti nesėkmėms užgožti jūsų gyvybingumo ir esybės.
Na, ar tikrai įmanoma tokia būsena patiriant nulį sėkmių? Juk ir tekste toliau kalbama apie sėkmių buvimą. Man atrodo, kad tas (nulis) čia nereikalingas. Toliau: „...žinau, kada nors vis tiek prasiverš ir šiltas šviesos spindulys, ir sušoks saulės zuikučių šokį...“ Man atrodo, kad pirmasis (ir) čia visiškai nereikalingas. Panašiai ir čia: „Ne, kas čia per nesąmonės, ne, nebent esu gerai užmaskuotas ateivis.“ Ar tikrai reikalingas antrasis (ne)? Ir dar: „Tiesa, kartais jaučiuosi tokiu būdamas“ Gal esantis? Tai tiek.