Nebegaliu rašyti daugiau. Nežinau, kas nutiko. Nejau išsikvėpiau? Ne – to negali būti. Aš dar noriu rašyti ir ne tik, kad noriu, bet galiu, tačiau kažkodėl nepavyksta. Anksčiau atrodo tą daryti buvo gerokai lengviau nei dabar... Rankas vis dar turiu – bent tiek gerai. Šios visada bus šalia, jei prireiktų. Darbo palauks. O galbūt čia jos streikuoja prieš rašymą ir tyčia nenoriai verčia kūno judesius į eiles? Dabar kaip tik rankose laikau į nelaisvę paimtą tušinuką, kurį verčiu dirbti mano valiai. Deja, ne jo, nors galbūt jis ir neprieštarauja. Nežinau, ar verta dėl to sukti galvą ir susikurti dar vieną iš pašalies atrodytų bereikalingą problemą? Jis juk tušinukas – kam jis rūpi: negalvoji, ir ramu. Ach, ramu, kai nekiši kitų reikalų sau į galvą ar kas nors nekvaršina tau galvos. Gyveni sau, dėl savęs ir nepaisai visokių tušinukų įgeidžių. O kas, jeigu tušinio vietoje būtų žmogus? Ar irgi turėčiau visiškai nekreipti į jį dėmesio ir nerodyti jokios užuojautos ar pagarbos, nė ženklo supratimo? Kai reikia – panaudoji, o kai nereikia – numeti į šalį, ir ramu. Jei bus liūdna, jausis įskaudintas, pakūkčios, ir tiek. Vis tiek negirdėsi už storų durų arba rasi kitų būdų būti kuo toliau nuo tos vietos. Gyvename sau, o paguodos ieškojimas – kiekvieno asmeninis reikalas. Iš tiesų taip ir yra. Ar gi daug žmonių yra, kuriems rūpi, kai koks debesis temdo tavo padangę? Jei taip, tai sveikinu. Jei esi tuo tikras(-a), turbūt turėčiau pasidžiaugti už tave. Bet kadangi dabar turiu rašyti, tai būk geras(-a), pasidalink savo džiaugsmu su kitais, kad jie irgi pasijaustų žmonėmis. Ačiū tau. Gerai gali jaustis, tik jei sugebi priversti kitus jaustis gerai. Yra kažkoks grįžtamasis ryšys tarp to. Na, o tiems, kas galvojat, kad niekam nerūpit šiame pasaulyje – nenusiminkit, tai tikrai nėra pasaulio pabaiga ar kažkas tokio, dėl ko nevertėtų gyventi. Laisvos ar tuščios vietos, kad ir kokios didelės jos būtų, yra  geros tuo, kad jas galima užpildyti. Vieni jas užpildo anksčiau, kiti vėliau – visiems savo, kaip sakoma. Va blogiau, kai jos būna perpildytos – tada tai jau tikrai reikia kažką iš ten „pramėžti“. Turbūt kiekvienas mūsų ne kartą esame girdėję, kad žmogus – socialus padaras (taip, žmogus – gyvūnas (paklauskit biologų), tik keistesnis nei kiti...), neva sutvertas gyventi bendruomenėje (fe, koks netikėlis – negali pats savimi pasirūpinti). Čia ir išlenda įdomi dilema. Kasdien (atleiskit, kas nesutiksit, nes kai kuriems tai bus melas – vieniems dėl žmonių skaičiaus, ką ir turėjau minty atverdamas skliaustus, kitiems tikriausiai dėl kitko...) sutinkame daugybę žmonių: vienetus, dešimtis, kartais net ir šimtus (nebijokit, nulis irgi ypatingas skaičius, nes jį kaip uždarą virvę galima perkirpti ir jo nebelieka: iš nieko, uždaro rato, gauname tiesią liniją). Tai vat, ta masė žmogėnų (hah, mano mėgstamas žodis, turėtumėte suprasti, kieno „garbei“ jį naudoju) kasdien lenda į mūsų akis, veidus, galvas, net ir į kūnus, ypač, kai pamačius kokią šmėklą kūnas nueina pagaugais ar išpila šaltas prakaitas. Matome šių žmonių veidus, deja, dažnai surauktus į ąsočio ąsas. Surauktieji nelaimingieji, galime juos taip pavadinti. Pamatę besišypsantį žmogų, jie turbūt numirtų iš siaubo. Negalvokit, kad tokių žmonių yra vienetai. Nekiekvienas besišypsantis kvailys yra laimingas. Atsiprašau šių žmonių (negalvokit, kad aš labai mandagus žmogus, kad atsiprašinėju (nors kas žino, visko gali būti)), nors ne, čia jie turėtų atsiprašyti... patys savęs, kad yra ar mano, kad yra nelaimingi ir gyvena su baime širdyje, o baimė gyventi iššoka jų rūškanuose veiduose. Galima pagalvoti, kad širdis migruoja krūtinės – galvos sritimis panašiai kaip, kad saulė sezono laikais, nors iš tikrųjų saulė nemigruoja, o tik Žemės kamuolys rieda aplink saulę, tad ir čia širdį paliksime krūtinės vietoje ir šį širdies-galvos baimės judėjimo reiškinį priskirsime kitiems veiksniams. Iš tikrųjų, tai šio reiškinio nepriskirsiu jokiems veiksniams, užteks vien paties fakto, o faktas kaip blynas – gali ir prisvilti, o gali ir neiškepti. Dabar jūs kepėjai, aš tik prekių tiekėjas (arba receptų knyga, jei turit pakankamai fantazijos kalbančiai knygai).