Ankstesnė dalis: http://zaliazole.lt/viewstory/sid/57631/

Tvarkingai vieną šalia kito išdėliojus švirkštus, moteris atsiduso ir, įsirėmusi į stalą, stipriai sugniaužė jo kraštą. Kabinete buvo tylu, tik didelis apvalus laikrodis tiksėjo, primindamas, kad darbo valandos baigia išsekti ir greitai reikės keliauti namo. Atsidususi keliskart stipriai sumirksėjo, pasukiojo galvą ir greta švirkštų išdėliojo vatos tamponėlius. Pažvelgė į laikrodį – liko vos kelios minutės iki aštuonių. Budėjimas baigtas. Staiga koridoriuje pasigirdo žingsniai. Iš grindimis velkamų šlepečių suprato, kad tai kolegė Nijolė. Durys tyliai prasivėrė ir pasirodė raudonplaukė galva:
– Labai skubi?
– Ne, nelabai. Neskubu.
– Mokykloj šiandien mano Benuko koncertas, žinai... – numykė kolegė.
– Galiu pakeisti tave iki vakaro,  – gal kiek per skubiai atsakė, todėl dar pridūrė: – Sūnus juk...
– Oi, būtų nuostabu! – šūktelėjo Nijolė ir įpuolė į kabinetą. – Vargšelis jau nemanė, kad galėsiu, toks liūdnas buvo... Lekiu jam paskambint! Grįšiu po pietų, pažadu. Ačiū ačiū ačiū, – paspaudusi draugei alkūnę, raudonplaukė nulėkė koridoriumi į rūbinę.
Dabar moteris pralinksmėjo, pakėlė galvą ir su vaistų padėklu nukaukšėjo koridoriumi į keturi šimtai šešioliktą palatą. Ten jau savaitę gulėjo keistas vyras. Su niekuo nekalbėjo, jo niekas nelankė, neturėjo asmeninių daiktų, tik ant spintelės, prie lovos, greta pageltusios, apdaužytu kraštu ligoninės stiklinės, laikė juodas šukas, kuriomis karts nuo karto perbraukdavo žilus plaukus. Seselė galėjo prisiekti, kad vyriškiui pasirodžius ligoninėje, baltavo tik jo smilkiniai. Niekada nematė jo miegančio. Kada beužeidavo į palatą, jis sėdėdavo įsitempęs, žvelgdavo į vieną tašką, kartais jo ranka judėdavo it ką rašytų.
– Labas rytas, – pasisveikino seselė. – Kaip miegojot? Kaip jaučiatės?
Senis tylėjo. Atsakymo moteris ir nesitikėjo. Ji priėjo prie lango, atitraukė užuolaidą. Iš spintelės prie durų pasiėmė kraujospūdžio matuoklį.
– Prašau atraitoti rankovę, – tarė priėjusi prie lovos.
Senis atsiduso, bet padarė ko prašomas. Nuo rankos į seselę žvelgė didelis drakonas, uodega apsisukęs aplink medį. Kartais jai rodydavosi, kad jo nasruose žybteli kažkas raudono, nors tatuiruotė buvo juoda, o drakono dantys – kietai sučiaupti.
– Viskas gerai, manau, greitai galėsit keliauti namo, – pasakė baigusi matuoti.
– Visi taip spokso, todėl ir vaikštau ilgomis rankovėmis, – staiga pasigirdo kimus ligonio balsas.
– Aš... nenorėjau, – nejaukiai pasijuto seselė.
– Nieko tokio. Pripratau. Sakau, kad visi.
Ji nuėjo prie spintelės, padėjo matuoklį. Senis prabilo pirmąkart, todėl nenorėjo taip imti ir išeiti. Kurį laiką stoviniavo nusisukus, perstumdė lentynėlėje buvusius daiktus, tada atsisuko. Senis vėl keistai judino ranką.
– Gal jums atnešti popieriaus ir rašiklį?
Ranka sustojo. Jis nervingai paėmė šukas, perbraukė plaukus, tada krenkštelėjo ir atsakė:
– Ne, tikrai ne. Nebereikia. Prisirašiau.
– Jūs rašytojas? – įsidrąsino.
– Nedrįsčiau taip sakyti. Tiesiog... Buvau parašęs knygą. Savo gyvenimo knygą. Antrąkart to padaryti nesugebėčiau.
– Ji išleista? Norėčiau... norėčiau paskaityti.
Nors senis jau sėdėjo tiesus it styga, seselei pasirodė, kad po šio klausimo visi jo raumenys dar labiau įsitempė.
– Visas pluoštas lapų, prirašytų smukiomis raidėmis. Šešiolika metų! – šūktelėjo ir nutilo.
Moteris suprato, kad nederėjo jo jaudinti. Jau ruošėsi atsisveikinti ir išeiti, kai jis vėl prabilo:
– Nešiausi tą pluoštą iš savo pragaro, buvo ką tik paleidę, kai išsiblaškiusi mergina trenkėsi į mane, rankraštis pasklido aplink, ką tik buvo nustoję lyti, balos, šlapia... Ji atsiprašinėjo, padėjo surinkti. Galvoje šmėstelėjo – mano sūnui ji galėjo patikti. Tikiu, būtų patikusi, jei ne... Jam būtų buvę devyniolika. Pats tas. Bet... Aš jai tada pasakiau: „lizdų sukti kai kuriems nelemta.“ Rašydamas nuolat galvojau apie kregždes. Jos nardydavo mano vaikystės kieme, gyveno tvarto pastogėj. Kai apsigyvenau mieste, supratau – kregždžių čia nebus. Jos čia lizdų nesuka, – senis atsiduso. Seselė klausėsi susidomėjusi, juto, kad jam reikia išsikalbėti.
– Po keletos savaičių susitariau su vienu redaktorium, kad atnešiu paskaityt, idėja jam patiko. Sėdėjau stotelėj, kai priėjo vyrukas, nuo jo tvoskė pagiriomis, bet tą rytą aplink nieko nemačiau tik tą knygą, galvoje sukosi jos pavadinimas, jau mačiau viršelį. Jis paklausė, kiek valandų, nejučia užsimezgė pokalbis. Mačiau savo gyvenimą prieš akis, iš manęs pylėsi žodžiai, galvojau, reikia išsipasakot, reikia, kad kažkas žinotų, jog nenorėjau... nenorėjau... Viskas vyko akimirksniu. Užsimerkiau, prieš akis vėl pamatęs juos du... žmoną ir sūnų... Staiga pajutau, kaip per ranką brūkštelėjo ryšulys su mano gyvenimo knyga, atsimerkiau – vyrukas jau bėgo gatve tolyn, šokau vytis, o atsipeikėjau štai čia...
– Ar kreipėtės į policiją? Juk visgi čia didelė vagystė, – tyliai paklausė seselė.
– Penki tūkstančiai aštuoni šimtai dienų manęs! – šūktelėjo. – Niekada jau neberašysiu... Niekada... Turėjau tik tuos lapus. Daugiau nieko iš mano gyvenimo. Daugiau nieko, – lėtai purtė galvą.
– Jums negalima jaudintis, – atsitokėjo moteris ir puolė matuoti kraujospūdžio.
Senis kurį laiką tylėjo, prabilo tik seselei pasitraukus:
– Tas drakonas ant mano rankos... Baugus? – paklausė, bet nelaukė atsakymo. – Tai aš. Aš jiems  buvau drakonas.
Moteris išskubėjo iš palatos ir netrukus grįžo su keliomis tabletėmis.
– Jums tikrai negalima jaudintis. Išgerkit, – padavė vaistus ir stiklinę vandens. – Pabandykit užmigt.
Palaukė, kol senis keliais gurkšniais nurijo tabletes, padėjo stiklinę ant spintelės.
– Ateisiu po pietų, – pasakė traukdamasi durų link.
– Palaukit, – silpnai pašaukė vyras. Seselė stabtelėjo, atsisuko. – Ant knygos viršelio būtų buvęs kregždės lizdas. Būtinai lizdas.
– O koks pavadinimas? – dar paklausė moteris, jau stovėdama koridoriuj.
– Kregždės skrenda. Skrenda...