Tylos bokštai grandinėj viršūnių,
į aukštybes lipi, rodos, galo nebus,
žali slėniai aplinkui ir upės,
virš jų skraido sparnuoti žirgai,
kalnai krintančias ryja žvaigždes,
atsisėdęs ant luisto granito akmens
Faustas dėsto mintis apie būtį.

Nuo sunkios realybės pabėgi sapnais,
miegas brolis dvynys nebūties,
kapuose ant paminklų iškaltos aguonos,
norim būti, nes bijom nebūti,
kopt į viršų visiems įrašyta delnuos,
iš bedugnės prasideda kelias,
savo laiką gyventi jame išbarstai,
ne kiekvienas pakyla iki edelveisų.

Dievas nedavė žmogui sparnų,
pakilimo takuos kartais dūžta lėktuvai,
tas, kas žino kodėl, stato laivą
iš amžino medžio gofero,
prieky veidą išdrožia Fortūnos,
pakylėtas lemtingos bangos,
pasiekia plaukte savo kalno viršūnę.