Taip neseniai rašiau, o jau pagelto
Languotas popierius, išbluko žodžiai,
Tik vis taip pat į širdį smelkias
Svaigi jaunystė - nužydėjus rožė.

Kartu su ja ir ilgesys, laukimas
Kažko didingo, karšto, nuostabaus,
Kada jausmai, svajonės apkabina
Ir kelia skrydžiui, į gilumą dangaus.

Rodos, tada skridai erdvėm bekraštėm,
Kol laiko valandos sekundėmis pavirto,
Begėdiška svajonė mezgė rausvą raštą,
Ir nuodėmė, pabūgusi tamsos, ištirpo.

Taip viskas neseniai į popierių eilėm nusėdo.
Tu pamiršai, bet karštos mintys laukia,
Kad tik pažadintum, ir prie savęs pakėlęs,
Išgirstum vėl, kaip jos gyventi šaukia -

Mylėt gyvenimą, kiekvieną jo akimirką,
Mylėt laukus, gimtinės žemę, žmones,
Tą versmę, iš kurios aistra gyventi imas,
Ir lyja lietumi – eiliuotais žodžiais.

Taip neseniai rašiau, o jau pagelto,
Nors laiko tiek nedaug, vos pusė šimto metų...