Pabunda kasryt su rūpestėliu:
Kaipgi jūs, mano ilgesėliai?
Perkilnoja kiekvieną, skaičiuoja –
Vakar vienu buvo mažiau:
Sveikas, avinuk pasiklydėli.

Paskui geria mėtų arbatą.
Žvilgt nejučia per didmiesčio gatvę –
Atšlaitėj vyšnia bežydinti,
Šitiek pavasarių nepražydėjusi.
Ir kur visos gegužės plaukė?

Dabar panaši į stygą,
Įtemptą prieš skambėjimą.
Tūno prislopę mažorai-minorai.
Ką tu pažadintum?

Paskui įsižiūri į veidrodį
(Autorius klysta – į vandenį),
Stebisi: Viešpatie, šitoks
Yra laimės veidas?

Bandys išsaugoti atvaizdą,
Šnabždės kažką eidama per sodą –
Maldą, burtažodį, lemtį?
Autorius bando išgirsti:
Atsigręžki – mylėjau?
Neatsigręžki – kentėjau?
Neatsigręžki, Orfėjau?