-3-


Ir baltas virpesys aukštyn, aukštyn vis kyla
Nebegirdžiu aš horizonto, tolumos.
Laikau širdy giliai aš subrandintą tylą.
Jeigu jausmai atgimę, vėlei neišduos,

Jeigu neleis rudens šiam balsui ištekėti,
Nugulsiu aš rasa dar ant žalios žolės.
Kad su lašais galėčiau išgaruot iš lėto,
Kai maudysiuos atsiminimų spinduliuos.

Su jais aš liksiu per naktis lig naujo ryto,
Gaivaus gamtos kalbėjimo, ligi erdvės,
Kurią sukūrėm dviese. Niekas neprašytas
Neprasiverš į ją ir niekas jos nelies.

Šviesių svajonių mano nė vienas nepavys,
Kartu su paukščiais, susiruošusiais išskrist.