Danguj sužibo žvaigždės,
Pažiro po jomis rasa,
Nakties būtis mįslinga –
Klajoja fėjiška dvasia.
Prie gluosnio atsirėmus
Jį glaudžia prie delnų
Rasos vanduo nubėga:
Upelis jos raudų.
Palydi liūdną dainą,
Paleistą iš laukų,
Laukinių pievų gėlės
Ramina ją balsu:
„Neverk, jaunoji fėja,
Neberki ašarų karčių,
Tavęs neklauso vėjai,
Negirdi iš dausų.
Neverk, brangioji fėja,
Dar bus gražių dienų,
Nereikia tavęs vėjams,
Neverki tu dėl jų.“
„Ak, mielosios gražuolės,
Kaip gera būt kartu,
Žinau, kad vėjai klaikūs,
Gal veltui čia raudu?
Nereik daugiau gailėtis,
Neliesiu ašarų birių,
Tarp jūsų geriau būsiu
Bičiulių mylimų“.

2011-09-21(2)