Rašo ir rašo, tiktai neužbaigia.
Gal žodžio neranda, gal mintis negera?
Gal raidės neklauso, po popierių sklaidos,
Arba... gal pavargo vienuoliui ranka?

O raštas gražus. Jeigu aš taip mokėčiau,
Rašyčiau vien laiškus, apie meilę visus.
Prie sakinio rožę raudoną pridėčiau,
Žvaigždutėm mažom nubarstyčiau lapus.

Nežinau ką jis rašo, kalbos tos nemoku,
Gal plunksna skaičiuoja mūsų darbus, skriaudas,
Kurias darome kartais net artimam žmogui,
Užsimerkę prieš sąžinę, vardan savęs?

Saldi būt apgaulė, jei tikrai patikėtum,
Kad vienuolis užmigo kiečiausiu miegu,
Kad sustojo rašyt į gyvenimo knygą,
Ką norėtum išbraukt, jei rašytumei tu.

Rašo ir rašo, tiktai neužbaigia.
Galbūt jisai laukia kitos pabaigos,
Patvirtint Aukščiausiam, jog matė ir meilę,
Gerumą, vienybę tarp žmonių Lietuvos?