Amžini prakeiksmai seka pėdomis trečiojo brolio,
Nes jam tenka nešiot tartum pavalkus kančią tremties.
Ar tylės, ar išrėks savo troškulį grįžti namolio,
Svetimi jo greičiau, nei savi pagailės.
Kas supras, vardan ko po raistus kažkas gaudo žaltvykslę -
Apgaulinga šviesa ne kiekvieno sumaišo mintis.
Ar dažnai pasvarstai, ko ant trečiojo vargetos pykti?
Jeigu meilė tikra, ir paklydėliui būna kantri.
Laikas eit iš namų parymoti, palaukti prie vartų,
Prisiglaust prie vilties lyg prie laukiamo brolio peties,
Atgailauti dėl to, kad jis buvo daug kartų pabartas -
Šimtą kartų teisme, neįrodžiusiam bėglio kaltės.
Gal po to bus lengviau merkti plunksną į ašaros lašą,
Surašyti laiškuos tikrą jausmą ir sielos maldas.
Sudėtinga priimt ne kas dovanas, džiugesį neša -
Savo urną be žodžių įspraudžia į tavo rankas.