Tik akimirka mudu susagstė
Ir paliko atplėštą skausme.
Laikas gydė ir vaistą išbandė
Jau ne vieną - negyja žaizda.
Sopulingoji žydi ir žydi
Byra žiedlapiai, žymi metus.
Ir akimirkoj rožė pražydus
Vis grąžina atgal kvapnumu.
Ir be gailesčio širdį subado,
Lyg valpurgijos šmėkla pikta,
O išaušus ant sutrypto tako,
Laisto ašaras ryto rasa.
Atgailoj sužydėjus vilioja,
Užrakina troškimų narve.
Palengva vėl išlaisvina skrydžiui
O ištroškus, gaivina aistra.
Vėl grąžina į tašką iš naujo -
Ta versme tik gyvent begaliu.
Žydi rožė ant manojo kelio -
Kol šypsausi, per skausmą einu.
Atiduodu kasdieną jai duoklę -
Kraujo lašą, kaip auką savęs.
Negalėčiau be jos aš gyventi,
Gal prasmė - užauginti man ją.