Atsilupusi stogo danga lyg namo liežuvis, iškištas gatvei.
Lyg sruoga plaukų arba vėjo pagauta ir plaikstoma skara.
Tai kerštas nerūpestingam laikui ir jo draugei vienatvei,
Kurie stogą už atvirumą dangui ir vėjui be gailesčio bara.

Namas nesupranta, kodėl vėjas šiandien piktas ir grubus.
Jo kojos lėtai trupa, sminga, skeldėja, o akys užkaltos.
Sienose skylės – jis visados norėjo turėti puošnius rūbus.
Ten kniaukia katės – lyg būtų dėl stogo labiausiai kaltos...

Jo tuščia palėpė nežino, kur dangaus ir stogo takoskyra –
Paslaptinga voratinklių ir juodo liūdesio užmiršta buveinė.
O vėjas lengvabūdis – regimos tiesos nuo melo neskiria.
Sukioja vėjarodes, švilpia, naiviai klausinėja: kas eina?

Alkanas griebia viską kas kliūva po ranka ir kiša į burną.
Springsta, spjaudosi lapais, kelio dulkėmis, drasko rūbus.
Rankioja nuo grindinio monetas, nuorūkas, meta į urną.
Pučia garsus ir pila vandenį į lietvamzdžių senas triūbas.

Iš smingančio gatvėn namo išeina trapi senutė su lazdele.
Nusilenkia prie durų augančiam medžiui, aklam langui.
Ji šiandien pasipuošusi šventiniais juodais rūbais su skarele.
Ją tyliai kalbina surimtėjęs vėjas, bet ji šypsosi dangui...