Ne eilinis ruduo vėjo rankomis smilkinius spaudžia -
Gausiai mėtau mintis ties tuštėjančiu savo lizdu.
Nebežydi jausmai.Krinta žodžiai, aidėdami skaudžiai
Tartum druskos krislai ant kraujuojančių sielos žaizdų.
Ką nešuos kaip turtus? Skiautės, duženos, kiautai, akuotai...
Ne pirklės prigimtis - ką turiu, dovanai dalinu.
Laiko liūto dalis snaudžia taikiai po nuosėdom puodų,
Kad nereiktų nė klaust, ar šalia buvo daug alkanų.
Štai derėti baigiau. Šerkšno spindesį kasos pagavo.
Į gruoblėtas rankas voro giją pastverti bandau.
Gal ir liūdna šiek tiek, kad neliko aplink nieko savo,
Tik vienužė žvaigždė skliautuose rudeninio dangaus..
Mirga jos spindesy atminimų spalvingas miražas,
Net suvokti sunku - tai tiesa ar ligonės sapnai?
Tai dėl jų, kiek betruks, šis gyvenimas rodysis mažas -
Būtų gera augint nors dienelę, jei ne amžinai.
Bet žiema už langų ruošia šermenis - audžia drobulę.
Išgirstu ne žodžius, pajuntu tikrą tiesą - gana!
Juk jausmai - ne daiktai, jei jų būta, tikrai nesudūla.
Palieku mylimų. O juk meilė yra amžina!